Politika yra menas, mokslas, o gal gundymas? Turbūt labiau gundymas, juk kažkam reikia mums „kabinti makaronus“. Nori, kad rinkėjas balsuotų už tave, – pažadėk pakelti mėnesinį minimalų ir vidutinį atlyginimus, tuomet rinkėjas iš karto bus tavo. Juk mums, mažutėliams, tik to tereikia, ar ne? Lietuvos publicistas, žurnalistas, signataras Rimvydas Valatka atsako, kad ne. Pasirodo, kad įmanoma išlikti sąmoningam visuotinės ideologinės manipuliacijos ir komercinių gundymų aplinkoje, tam tereikia šiek tiek noro ir žinių.

Arba mylime, arba nekenčiame
Šiaulių dailės galerijoje viešėjęs ir viešą paskaitą „Gundymo menas politikoje“ skaitęs R. Valatka nagrinėjo Lietuvos visuomenėje vyraujančias problemas. Viena pagrindinių – nesugebėjimas atsispirti vilionėms. Galbūt mes per greitai pasiduodame ir tingime galvoti, todėl greitai tampame tais, kuriuos blogiukai medžioja.

„Politikas, kaip ir velnias, yra kovotojas. Net Jėzui Kristui buvo sunku atsilaikyti prieš velnią, tai kodėl turėtų būti lengva mums?“ – svarstė jis.

Kaip žinia, jeigu nori ką nors sugundyti, tam būdų yra ne vienas ir ne du. Asortimentas platus, tik rinkis sau priimtiniausią. Politikas turbūt labiausiai mėgsta painioti tiesą. Kitaip tariant, politikai mums „kabina makaronus“, bet mes vis tiek juos mylime. Pranešėjo teigimu, karštos meilės Lietuvos politikoje buvo per akis. Turime net šešis didelės politikos meilės pavyzdžius. Tai meilė V. Landsbergiui, A. M. Brazauskui, R. Paksui, V. Uspaskichui, D. Grybauskaitei, N. Venckienei. Aišku, daugumai jų dabar meilės nejaučiame, bet kaip ten sakoma: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis.

„Visa tai primena trumpalaikius lytinius santykius. Kažką panašaus į situaciją naktiniame bare, kai įkaušęs vyras (politikas) pakabina įkaušusią moterį, rinkėjų mases. Paskui jie sukrenta į urną, o kitą rytą užgriūna bėdos ir atsiveria akys: „Oi, ką aš padariau“, – paaiškina R. Valatka.

Tad kaip išlikti sąmoningam manipuliacijų ir gundymų aplinkoje? Protingas žmogus pasakytų, kad nėra nieko paprasčiau. Tereikia turėti savo galvą ant pečių, būti atviram, priimti visą pasaulį, neužsidaryti savo kiaute, domėtis politika ir t. t. Tol, kol dalysimės informacija, būsime gyvi, o kai esi gyvas – manipuliuoti labai sunku. Kita vertus, velnias randa gerų būdų ir kaip pačius protingiausius suklaidinti.

Publicistas kalbėjo, kad Lietuvos pagrindinė problema ta, kad turime per daug kvailių. Baisiausia, jog mūsų politikai taip nemano, o priešingai – naudojasi kvailiais. Kitaip tariant, jie galvoja, kad kuo daugiau kvailių, tuo gyventi geriau. Todėl stengiasi kvailių skaičių tiražuoti.

Kodėl protingų žmonių skaičius mažėja, o kvailių – didėja? Atsakymas paprastas – nes mūsų gyvenimas tampa patogesnis. Kadangi turime mobiliuosius telefonus, automobilius ir t. t., poreikis turėti ryškų, išskirtinį protą nyksta ir atsiranda tokių, kurie skuba tuo pasinaudoti.

„Kokioje eilėje šiuo atžvilgiu stovi politikai ir prekybininkai? Jie stovi eilėje prie kvailių ir joje nori būti pirmi. Tačiau kokie trys iš jų jau yra užsiėmę vietą ir kitus alkūnėmis atsimušinėja“, – sakė R. Valatka.

Neturime kuo pasitikėti
Susitikime taip pat analizuota, ar mums, lietuviams, nesiseka tik dėl kvailumo. Šiauliuose viešėjęs svečias svarstė, kad galbūt mums nesiseka, nes patys save taip užprogramuojame.

Anot jo, žmogaus gyvenime labai daug kas priklauso nuo įvairių psichologinių dalykų. Psichologinis nusiteikimas mūsų gyvenime yra viskas. Štai jeigu prieš atgaunant Lietuvos nepriklausomybę būtumėme tik skundęsi, kad mums nesiseka, jog daug metų buvome okupuoti, vargu ar nepriklausomybę būtumėme pasiekę. Kitaip tariant, jeigu iš kiekvienos blogos situacijos sugebėtumėme išpeštumėme ką nors gero, taptumėme šiek tiek laimingesni.

Tačiau kodėl ir toliau mąstome, kad mums nesiseka? Publicistas svarstė, kad galbūt taip yra, nes lietuvių tauta sukurta ne ant istorinio, bet kalbinio pamato. Kažkas paskelbė, kad praeityje visos merginos buvo tik geltonkasės, o vaikinai gražūs, teisingi, ir tuo iki šiol tikime. Toliau gręžiojamės į praeitį ir dėl to nebesugebame matyti to, kas yra šiandien.

R. Valatka susitikime su šiauliečiais išskyrė ir kitas problemas. Viena iš jų – prasta demografinė situacija. Anot jo, situacija prasta nebūtinai tik dėl emigracijos. Lietuviai emigruoja jau nuo pat kunigaikščio Gedimino laikų. Pas mus emigracijos problema yra užkoduota ir dėl to rimtos problemos nebuvo tol, kol moterys gimdė.

Antra – pas mus pernelyg išpūsta aukštojo mokslo svarba, turime per daug aukštųjų mokyklų. Jau dvylika metų mes veltui „maitiname sienas“, užuot ugdę jaunų žmonių intelektą.

Politinės minties stagnacija – tai dar viena problema, dėl kurios reikėtų susirūpinti. Minimalios mėnesio ir vidutinės algos didinimas – tai viskas, apie ką mūsų politikai tebesugeba diskutuoti.
Menkas verslumas, stipri neapykanta verslui – taip pat šių laikų realija. Vis dar remiamės tik blogaisiais pavyzdžiais, nors realiai tik verslas gali veikti taip, kad visiems tai būtų naudinga.

Darbo jėgos stygius, nykstanti ES finansinė parama taip pat verčia sunerimti. Reikėtų pasiruošti, kad 2021 m. galėtumėme kažkuo pakeisti 2,4 milijardo eurų, kurie dabar krenta į mūsų biudžetą iš Briuselio kasos. Gali būti, kad vėliau nebeliks lėšų nei policijai, nei mokykloms, tačiau šiuo metu kandidatuojantys į Seimą ir apie tai nediskutuoja.

O koks čia žiniasklaidos vaidmuo? Publicisto teigimu, turbūt nelabai koks: „Prastai politikai reikia prastos žiniasklaidos. Mūsų politikai padarė viską, kad prasta žiniasklaida taptų dar prastesnė. 2008 m. mokesčių reforma ją praktiškai pribaigė, iki tol buvo ne kas, o dabar jos praktiškai nėra. Daugelis žmonių mano, kad televizija yra žiniasklaida. Nors iš tiesų per dieną dviejuose didžiausiuose televizijose tikros žiniasklaidos tėra tik trylika minučių, o laidos, kuriose bandoma ką nors sutaikyti, tėra tik teatras.“

Leidžiamės kitų sugundomi
Pasirodo, kad rinkdami politikus, negalime pasikliauti ir politologais. Štai vienas filosofas savo knygoje yra parašęs, kad politologija neturi nieko bendra su politika. Nėra nieko kvailiau, nei leisti politiką komentuoti politikos mokslininkui, nes jis ateina iš kitos realybės. Politikos mokslas yra sukurtas pagal gamtos mokslų analogiją ir tai blogai veikia žmonių formuojamą požiūrį į politiką. Kitaip tariant, politologija bando pritaikyti fizikos, chemijos ir matematikos metodus dalykuose, kur painiojasi jausmai, papročiai, tradicijos.

Politologai vengia kalbėti apie visuomenės moralinį atsinaujinimą ir tai veikia demokratijų gyvenimą. Moralė mokslininkui yra daiktas gal ir pažinus, bet nepriimtinas, nes jo neįmanoma nei patikrinti, nei aprašyti.

Pastebima, kad į politiką pradedama žiūrėti per techninio ir procedūrinio mąstymo prizmę. Jeigu mes priimame politologo žaidimą, pradedame galvoti, kad reikia priimti dešimt, šešiolika gerų įstatymų ir viskas veiks. Tačiau mes jų turime tūkstančius ir jie neveikia. Techninis ir procedūrinis požiūris į politiką nieko neduoda.
R. Valatka kalbėjo, kad politologas negali pasakyti, ar politikas elgiasi gerai, ar blogai, nes jis bando išrasti viršvertybinių dalykų. Todėl galiausiai prieinama prie to, kaip yra Vakarų Europoje: visuomenė nori niekuo nesipiktinti, nebeturėti priešų, su niekuo nekariauti. Po to viskas pasibaigia taip, kad žmonės pradeda šalintis politikos. Modernus mokslas pradeda veikti kaip antipolitinė jėga.
Ką daro politologai, norėdami ką nors išsiaiškinti? Jie rengia sociologines apklausas ir iš to bando išvesti gyvenimiškas išvadas, nori viską ištirti kaip fiziką arba chemiją. Nors piliečiai iš esmės vadovaujasi praktiniu patyrimu.

„Politika yra panaši į meną, ji priklauso nuo jausmų, įpročių, papročių, prisirišimų. Tai, ką politologai atmeta, galutinai nueina į pūdymus. Tad kai klausysitės politologų, prisiminkite, kad jie ne visažiniai“, – patarė svečias.

Taigi, publicisto teigimu, tarp politikos mokslo ir išminties nėra jokio ryšio. Gyvas žmogus nesikeičia. Kaip anksčiau pažeisdavome Dievo įsakymus, taip pažeidžiame ir dabar. Mes visada buvome ir būsime gundomi, deja, politikoje taip pat.

„Visas cimusas yra tas, kad mumyse gyvena abu pradai: Dievas ir šėtonas. Vienu metu esame gundomi šėtono, kitu – gundytojai esame patys, o kartais pas mus prasiveržia dieviškoji kibirkštis. Taip buvo, yra ir bus visada“, – reziumavo R. Valatka.

2016 10 04 09

Susitikime su publicistu dalyvavo didelis būrys šiauliečių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94560801
Į viršų