Pasiūla didesnė už paklausą, tuščios miesto gatvės, brangstantis infrastruktūros išlaikymas – visa tai skamba šiurpokai. Ir nors dabartinės emigracijos tendencijos rodo, kad po dešimties metų Šiauliuose gali likti tik apie 83 tūkst. gyventojų, miesto valdžia tai vadina normaliu procesu ir neskuba skambinti pavojaus varpais. Priešingai – kuria planus, kaip sukurti geresnes sąlygas gyvenimui Šiauliuose, kurių negali pasiūlyti šiandien. Plačiau apie tai kalbėta konferencijoje „Ekonomika ir verslas: regiono problemos ir galimybės 2016“.

Pasigedo ūkio raidos apibrėžtumo
Šiaulių miesto savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėja Kristina Šmidtienė prieš atskleisdama miesto strategijos planus pirmiausia paragino atsigręžti į istorinius faktus. Augantis didmiesčių savarankiškumas turėjo didelę įtaką urbanizacijos procesui: kaimo gyventojai pradėjo aktyviau kurtis miestuose. Žmonės panoro įgyti daugiau žinių, kurti ir naudoti technologijas, paįvairinti gyvenimą. Kitaip tariant, apsigyvenimas mieste garantavo profesinį augimą, didesnį užimtumą, uždarbį, geresnę gyvenimo kokybę.

Štai 1960–1990 m. Lietuvoje migracija iš kaimų į miestus buvo aktyviausia. Tuo metu užteko tik 5–10 tūkst. gyventojų, kad erdvę būtų galima pavadinti centru. Po nepriklausomybės atgavimo tą skaičių reikėjo padidinti iki maksimumo. Taigi 1992 m. galėjome didžiuodamiesi pasakyti, kad Lietuvoje yra daugiau nei 3 mln. gyventojų.

„Tai buvo klasikinė urbanizacijos ir tolygaus miesto vystymosi sistemos pabaiga. Lietuva iš uždaros sistemos žengė į naują politinę, ekonominę, socialinę erdvę, suteikusią pasirinkimo laisvę, kuria netruko pasinaudoti emigrantai“, – akcentavo K. Šmidtienė.

Tuo metu pirmieji emigrantai šalį palikdavo dėl šalies ūkio raidos neapibrėžtumo ir asmeninių iniciatyvų. Per pirmuosius keturiolika emigracijos metų iš šalies kasmet išvykdavo vidutiniškai po 17 tūkst. miesto ir 3 tūkst. kaimo gyventojų.

Taigi sovietmečiu susiformavusios aktyvios erdvės tapo sąlyginai aktyvios ir konceptavosi į mažesnes erdves. Tuo tarpu regioniniai centrai ir pramonės miestas išlaikė svarbiausio traukos centro statusą ir būtent čia stiprėjo koncentracijos efektas.

Emigracijos srautai nekontroliuojami
Kai 2004 m. peržengėme ES slenkstį, emigracijos srautai padidėjo beveik dvigubai. Kasmet šalį palikdavo po 30 tūkst. miestiečių ir 16 tūkst. kaimiečių. Prasidėjo masinės, nekontroliuojamos ir neskatinamos reemigracijos laikotarpis, kuris stabilizavo dezurbanizacijos procesą.

Tai sąlygojo stabilias pasekmes Lietuvai: pradėjo mažėti gyventojų, visuomenė sensta, keičiasi socialinė demografinė struktūra, trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, atsiranda „protų“ ir jaunų žmonių nutekėjimas, šeimų problemų, miesto ir gyvenviečių gyvybingumo problemų, socialinės ir techninės infrastruktūros pertekliaus problemų, būsto, susisiekimo, ir paslaugų trūkumas...

„Dideli emigracijos mastai nėra tik Lietuvos, tai viso pasaulio problema. Lygiai tokie patys procesai vyksta viso pasaulio mastu. Tai kas pas mus vyksta šiandien bendrame kontekste, nėra didelė problema. Šiauliai čia taip pat nėra jokia išimtis“, – pabrėžė K. Šmidtienė.

Skaitydama pranešimą Savivaldybės darbuotoja ragino pažvelgti ir į kitus skaičius. 27 ES šalyse užimtumo ir darbuotojų žemės ūkio šakose vidurkis yra 4–6 proc., Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje – 1,1–1,5 proc. Tuo tarpu Lietuvoje 2011 m. šis vidurkis siekė 8,5 proc. Vadinasi, Lietuva turi resursų.

„Vertinant tai, kad trečdalį Lietuvos gyventojų sudaro gyventojai iš kaimo, galima sakyti, kad vidinės migracijos resursai dar neišnaudojami. Tiesiog kažkam smagiau gauti socialinę pašalpą negu dirbti“, – pabrėžė Ekonomikos skyriaus vedėja.

Vienas iš būdų kontroliuoti procesą – skatinti vidaus migraciją. Kaip žinia, kiekvienas migruojantis šalies viduje siekia užimti sau palankiausią vietą. Vieša paslaptis, kad tai dažniausiai būna Vilnius, Kaunas ir regionų centrai, turintys infrastruktūrą. Aišku, pastebima ir kita tendencija – gyventojai iš miesto vis dažniau migruoja į priemiestį.

Vis dėlto emigracija Lietuvoje vis tiek yra nevaldoma, deja, reemigracija taip pat neskatinama. Tad net jeigu emigracija ir reemigracija susibalansuotų ir tas rodiklis taptų nuliniu arba teigiamu, kovą dėl gyventojų vis tiek laimėtų didieji miestai.

Balansuojama tarp kontroversiškų prognozių
Remiantis statistiniais duomenimis, tikimybėmis ir mokslininkų teorijomis, niūri ateitis prognozuojama ir Šiauliams. Per 2012–2014 m. Šiauliai neteko 31 tūkst. gyventojų. Per ateinančius metus Šiauliai gali netekti dar apie 25 tūkst. gyventojų. Taigi 2025 m. mieste gali likti tik apie 83 tūkst. gyventojų.

Infrastruktūra ir viešos erdvės sudarys vidutiniškai pusantro karto didesnę pasiūlą, nei bus paklausa.

Mažės centro ir viso miesto gyvybingumas, silpnės, įtakos zona ir reikšmė šalies miestų sistemai. Didžiausios problemos atsiras dėl vandens ir nuotėkų, kurių pajėgumas nebus išnaudojamas, vadinasi, ir infrastruktūros išlaikymas brangs. Dėl gyventojų senėjimo mažės automobilių rida, socialinės infrastruktūros paslaugų poreikis.

„Visa tai suvokdama ir vertindama Savivaldybės administracija parengė Šiaulių miesto strateginį plėtros planą. Tai nėra politinis įrankis, tai stabilus, sistemingas specialistų darbas, įvertinant ir gyventojų nuomones. Savivaldybės administracija, suvokdama visus pasaulinius iššūkius, Lietuvos tendencijas, apsibrėžė vizijos įgyvendinimo rodiklius skaičiais“, – tikino K. Šmidtienė.

Taigi 2015 m. Šiauliuose gyveno 104,6 tūkst. žmonių, o Savivaldybė tikisi, kad 2025 m. jų liks apie šimtą tūkstančių. Prognozuojama, kad gyvenimo trukmė vidutiniškai ilgės iki 76,8 m. Bendradarbiaujant su švietimo įmonėmis, visuomene ir atlikus tyrimus, nustatyta, kad sulauksime ir dalies jaunimo kitimo tendencijų. Kitaip tariant, Savivaldybė tikisi mokinių skaičių ne tik išlaikyti, bet ir padidinti nuo 26 iki 30 proc.

Reikalingas naujas strateginis požiūris
Ekonomikos skyriaus vedėja priminė, kad šiuo metu pasitenkinimas Savivaldybės darbu dešimtbalėje sistemoje įvertintas 5,97 balo. Tikimasi, kad ateityje balas kils iki aštuoneto. Taip pat tikimasi, kad sumažės nusikalstamumo lygis, bus aktyviau naudojamasi atsinaujinančiais energijos šaltiniais, o miesto patrauklumas kils nuo 7,76 iki 8,5 balo. Turėtų didėti ir darbo užmokestis, augti tiesioginės užsienio investicijos.

„Reikalingi projektai, kurie labiausiai džiugintų miestą, padėtų įvertinti ir sukurti tokią miesto infrastruktūrą, kuri skatintų migraciją iš rajonų į miestą. Viena iš priemonių – apsibrėžti aiškias miesto ekspansijos vietas. Reikia koncentruoti lėšas ir energiją tam, kad sustiprintumėme miesto centrą, jog jis taptų tokiu centru, kuriame norėtųsi kuo daugiau laiko praleisti tiek miesto, tiek rajono gyventojams. Tai sudarytų prielaidas tolimesniam sėkmingam miesto vystymuisi“, – kalbėjo K. Šmidtienė.

Žmonių pasirinkimą apsigyventi vienoje ar kitoje vietoje nebūtinai lemia tik darbo užmokesčio dydis, karjeros galimybės. Pastebima tendencija, kad žmonės su darbo patirtimi grįžta į priemiesčius ir ten apsigyvena. Vadinasi, ir regionuose yra žmonių, norinčių pasidalyti savo patirtimi. Taigi, kuo daugiau dėmesio reikėtų skirti lopšelių-darželių ir visų pakopų mokymosi sistemos gerinimui. Taip pat svarbu pritraukti kuo daugiau investuotojų, perprojektuoti apleistas erdves, sutvarkyti paviršines nuotėkų tvarkymo sistemas ir t. t.

„Visi matome ir puikiai suprantame, kad būtina atlikti dar daug darbų. Tačiau miestą reikia stiprinti visiems kartu. Neužtenka žiūrėti tik į tai, kas yra blogai šiandien, reikia išsikėlus rodiklius eiti prie pagrindinių strateginių tikslų įgyvendinimo“, – reziumavo K. Šmidtienė.