Kaip žinia, tarptautinis „Rail Baltica“ geležinkelio projektas aplenkė Šiaulius, tačiau tik projektas, o ne problemos, susijusios su juo. Viena šiaulietė, turinti žemių Panevėžio rajone, tikina, kad šis projektas vykdomas „po kilimu“. Neduok Dieve, nuspręsi pasiteirauti, kas ir kaip. „Gausi pinigų už tas žemes, ko dar kvaršini sau galvą“, „Be penkerių metų čia niekas nevyks. Ramiai sėdėkit“, – tokie atsakymai atkeliauja iš ministerijų, projekto rengėjų... Kol eiliniai žmogeliai raminami, savivaldybėse jau vyksta „Rail Baltica“ specialiojo plano koncepcijos viešas pristatymas. Ir kam čia tų eilinių žmogelių reikia, kam jų nuomonė ir dejonės, jog neteks brangios žemės. Geriau viską patyliukais susitvarkyti.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Informaciją suteikė tik giminaičiai
Šiauliuose gyvenanti, tačiau žemę Panevėžio rajone Žudžių kaime turinti Regina Pigulevičienė prisimena, kaip žiūrėdama televiziją pirmą kartą išgirdo, jog nuo Kauno link Panevėžio bus tiesiama europinės vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ trasa. „Na eis, tai eis“, – pagalvojo moteris ir net nesapnavo, jog ši vėžė įsibraus į jos žemes.
Nuvažiavusi aplankyti Panevėžio rajone, Ramygaloje, gyvenančių giminaičių, moteris buvo gerokai nustebinta. „Ar žinai, kad per mūsų kaimelį eis geležinkelis? Ir per tavo žemę varys“, – porino giminaičiai. R. Pigulevičienė tik išpūtė akis ir nusistebėjo, kodėl niekas apie tai neinformavo.
Grįžusi namo šiaulietė šią informaciją perdavė sūnui, o šis iš interneto ištraukė projekto planą. „Tikra tiesa – vėžė eina tiesiai per mūsų kaimelį“, – įsitikino moteris ir nieko nelaukusi išskubėjo į Panevėžio rajono savivaldybę. Čia ją mielai pasitiko Administracijos direktorius, kuriam R. Pigulevičienė parodė atspausdintą planą ir pasiteiravo, kodėl apie tai nebuvo informuoti žemės savininkai. „Aš jam rodau tuos popierius, o jis man juos atgal nustūmė ir sako: „Žinot ką, babute, jūs ramiai sėdėkit, be penkerių metų čia nieko nebus“, – prisimena šiaulietė.
Patikėjusi pažadais moteris grįžo į Šiaulius. Bet ramybę vos po kelių dienų ir vėl išsklaidė giminaičių skambutis. „Ko tu guli tuose Šiauliuose? Atvažiavo į Ramygalą autobusiukas, rodo per kur eis tas geležinkelis“, – tikino jie. Žinoma, tą pačią dieną nuvykti į Panevėžį moteris nesiryžo, juk būtų tas pat, kas gaudyti vėją laukuose.
Tačiau maždaug po mėnesio mindama Šiaulių miesto gatves R. Pigulevičienė išgirdo dar vieną naujieną: „Šiandien Panevėžio miesto savivaldybėje vyko „Rail Baltica“ specialiojo plano koncepcijos viešas pristatymas.“

Tose žemėse – mūsų šaknys
Jokios informacijos ir apie tai negavusi šiaulietė pradėjo svarstyti, ką daryti, juk šaukštai jau po pietų. Tuomet jį ryžosi telefoninių skambučių maratonui. Pirmiausiai skambinta ministerijų varpais. Deja, jokios pagalbos nesulaukta. „Reikia ne klajoti, o gyventi toje vietoje ir viską žinosite“, – atšovė ministerijų darbuotojai. Tuomet moteris ryžosi paskambinti specialiojo plano autoriams, tačiau nepaguodė ir jie: „Ko jūs čia išgyvenate? Jūs gausite už tą žemę pinigus.“ R. Pigulevičienė nukabino nosį, esą tokiame amžiuje pinigų jau nebereikia, ji tik nori brangią žemę palikti vaikams. „Paklausiau, gal tą žemę galima persikelti, gal mišku gali atiduoti. Tačiau į jokias kalbas nesileido“, – tikino moteris.
Nieko nuostabaus, kad šiaulietė norėtų derėtis dėl turimų žemių, nes šios – protėvių nuosavybė. „Žinokite, ten yra mūsų šaknys. Mano senelis buvo labai protingas ir išmintingas žmogus. Jis Ramygalos gimnaziją pastatė iš savo plytų, nupirko Ramygalos bažnyčiai varpus. Tai yra įamžinta ir bažnyčioje, ir metraščiuose rašo. Ir dabar tą jo žemelę...“ – susigraudinusi pasakojo R. Pigulevičienė. Tačiau netrukus pabrėžė, kad supranta, jog čia valstybinės reikšmės projektas ir nieko negali pakeisti. Tiesiog pikta, kai visi reikalai sprendžiami „po kilimu“, o gyventojai apie tai neinformuojami.
„Jie, matyt, pasižiūri į asmens dokumentus, pamato, kad tie savininkai visi senukai – per 70 metų ir galvoja, kad mes visi pakvaišę, kad gali mus išdurti, kaip nori“, – svarsto moteris.
Šiaulietė prisimena, kaip Panevėžio rajone šalia gyvenantis ūkininkas nusprendė parduoti žemę. Tąkart į jos rankas atkeliavo net du registruoti laiškai, kuriuose prašoma atvykti į minėtą kaimelį, kad matininkai galėtų tiksliai išmatuoti žemes ir neįsibrautų į jos teritoriją. O štai dabar milžiniškas projektas ir jokio laiškelio.
„Čia gal koks įstatymas? Bet tokio įstatymo lyg ir nėra, kaip prie ruso, kad ateidavo, išveždavo į Sibirą, nes tu valdžios priešas. Ir dabar mane iš tos žemės paims, išmes“, – išeidama iš redakcijos ironiškai šyptelėjo moteris.

Padėjai pliusiuką ir ramu
Lietuvos žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriaus tarybos pirmininkas Evaldas Danilovas „Šiaulių naujienoms“ sakė, kad ką tik aprašytas šiaulietės problemas žino ir jis. „Manau, kad visi žemės savininkai, per kurių žemes numatoma tiesti „Rail Baltica“ geležinkelį, nėra apie tai informuojami registruotais laiškais. Taip iš savininkų atimama teisė specialiojo plano viešinimo metu pateikti savo pastabas ar prieštaravimus. Mes, Šiaulių skyrius, kreipėmės į Lietuvos žemės savininkų sąjungą, kad tą problemą, kaip respublikinio masto problemą, aukščiausiu lygmeniu pateiktų Vyriausybei, Susisiekimo, Žemės ūkio ministerijoms bei Nacionalinei žemės tarnybai“, – sakė jis.
Panevėžio mieste vykusiame geležinkelio „Rail Baltica“ specialiojo plano koncepcijos viešame pristatyme iš visos Panevėžio apskrities dalyvavo tik 27 piliečiai. Akivaizdu, kad projektas nėra viešinamas taip, kad suinteresuota visuomenė galėtų su projektu susipažinti. Žinoma, kuo mažiau suinteresuotos visuomenės yra informuojama, tuo mažiau problemų kyla projekto organizatoriams ir rengėjams.
„Tai įrodo Panevėžio rajono Žudžių kaimo situacija, kai nė vienas žemės ir miško savininkas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, nebuvo informuoti apie jų nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, servitutų nustatymą, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymą ir pan. Aš suprasčiau, jei tokiu lygiu savivaldybės pristatytų projektus, bet kai valstybinės svarbos projektai taip viešinami, tai jau visos padorumo normos peržengtos. Šiai dienai didžioji savivaldybių dalis dirba ne žmonėms, bet prieš žmones visuomenei svarbiais klausimais. Kur žiūri prokuratūra, STT, Valstybės kontrolė dėl viešinimui skirtų pinigų panaudojimo. Yra padedamas pliusiukas, kad viešinimas apskrityje atliktas, tiek ir tiek pinigų tam išleista, o iš tikrųjų pinigai viešinimui ir kitiems darbams neišleidžiami, o galimai nusėda į kažkieno kišenes“, – įsitikinęs E. Danilovas.

Registruoti laiškai – neįperkami
O gal vis dėlto registruoti laiškai šiaulietei buvo siunčiami, tik jie pranyko? Gal iš tiesų apie projektą viešinama pakankamai?
„Aš galiu atsakyti vienu sakiniu: įstatymų numatytos viešinimo priemonės ir terminai yra išlaikomi, vyksta vieši svarstymai, informuojama įstatymų numatytais būdais ir ką daugiau galima komentuoti“, – sakė Panevėžio rajono Savivaldybės administracijos direktorius Eugenijus Lunskis. Tai kokiais būdais buvo informuojama? „Detaliai aš negaliu atsakyti. Per spaudą, laikraščius turėjo būti informuojama, taip pat Savivaldybės tinklalapyje ir pan.“, – teigė jis.
Bet juk ne kiekvienas žemių turintis žmogus prie jų prisirišęs ir sėdi. Kaip šiaulietei kasdien stebėti Panevėžio spaudą? Juk kur kas paprasčiau būtų atsiųsti registruotą laišką ir visiems ramu.
„Ar jūs įsivaizduojate, kiek yra žemės sklypų ir žemės savininkų, kur bus tiesiama ta trasa? Siųsti registruotus laiškus, ko gero, būtų labai didelės išlaidos. Be to, tokia praktika nėra reglamentuojama įstatymais“, – vilties, kad ateityje viešumo bus daugiau, nesuteikė Panevėžio rajono Savivaldybės administracijos direktorius E. Lunskis.