Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kai per šiemetinio tarptautinio festivalio „Šiaulių Monmartro respubliką“ atidarymą „Laiptų“ galerijoje a cappella uždainavo vyrų ansamblis „Quorum“, jauniausia amžiumi publika minutei sukluso, o paskui pradėjo energingai irtis arčiau improvizuotos scenos.

Neįtikėtino grožio daina be instrumentinio pritarimo ir skambūs dainininkų balsai visus užbūrė. „Kas tas „Quorum“? Iš kur jis? Kodėl apie jį mes nieko anksčiau nežinojome?“ - klausinėjo šiauliečiai po koncerto.

Tad ir paklausėme apie tai šio kolektyvo meno vadovo Vitalijaus Neugasimovo:

- Kada ir kaip susikūrė „Quorum“?

- Pakankamai seniai – 2005 metų pavasarį - paskambinau vienam iš draugų ir paklausiau, ar norėtų dainuoti a cappella vyrų ansamblyje. Pasirodė, kad ir jis yra toks pat entuziastas, kaip ir aš, tai net atsivedė dar vieną žmogų, aš - kitą ir mes keturiese startavome. Tada mes dar neturėjome pavadinimo – tiesiog buvo grupė žmonių, kuri pabandė sukurti vyrų ansamblį, dainuojantį a cappella.

„Quorum“ pavadinimas atsirado gerokai vėliau ir nežinau kodėl – matyt, dėl asociacijos su žmonių skaičiumi, kurio pakanka, kad kas nors įvyktų.

Įdomu, kad vėliau paaiškėjo, jog tas kvorumas gali būti įvairus – kai kada tam ir keturių užtenka, o kartais ir septynių per mažai. Dažniausiai dabar šeši dainuoja, o septintasis atlieka vadinamąją vokalinę perkusiją.

- Šis ansamblis - jums darbas ar hobis?

- Mūsų ansamblio nariai visai kitur dirba, todėl „Quorum“ galima pavadinti jų užklasine veikla. Nors dauguma mūsiškių yra baigę aukštuosius muzikos mokslus – kas kolegijas, kas Muzikos akademiją, tačiau tiesiog šiuo metu mes nesame tiek įsibėgėję, kad galėtume užsiimti tik šia veikla. Todėl tenka darbą su „užklasine veikla“ derinti: aš, pavyzdžiui, dirbu muzikos mokykloje chorinio dainavimo mokytoju, Vytautas dirba filharmonijoje, kai kas dainuoja operos chore.

Tiesiog mūsų ansamblis yra visiems maloni ir prasminga veikla.

Mes net niekam nepriklausome, kažkuria prasme net sau - mūsų kaip juridinio vieneto net nėra, niekur nesame registruoti. 

- Vadinasi, dainininkai - mėgėjai?

- Na, pasaulyje vyksta, pavyzdžiui, mėgėjų pianistų konkursai, tačiau šis žodis „mėgėjai“ nereiškia, kad tie pianistai nėra baigę atitinkamų mokslų, o tik tai, kad jų pagrindinė veikla nėra susijusi su muzika. Taip ir mūsų kolektyve: vieninteliai, kurie gyvena iš muzikos ir gali vadintis profesionalais, esu aš, abu operos choristai. Kiti dirba ne muzikos srityje: kas turi savo verslą, kas dirba Susisiekimo ministerijoje, nors turi aukštą muzikinį išsilavinimą. Taigi jų negalima pavadinti profesionalais.

O „Aukso paukštę 2010“ gavome kaip metų debiutantai, nors ir iki tol pakankamai ilgai egzistavome, tik  aktyviai koncertuoti pradėjome 2010 metais. Čia yra didžiausias dainininko Egidijaus Sipavičiaus nuopelnas – dėka jo įžvalgų, mūsų dalyvavimo televizijos projektuose, renginiuose, koncertuose, mes pasiekėme tam tikrą meninį lygį ir populiarumą. Gan greitai.

- Kokia jūsų ansamblio koncepcija, repertuaras?

- Iš pradžių mes darėme tai, kas mums buvo gražu, malonu – susibūrėme tam, kad dainuotume renesanso madrigalus. Ir tai sėkmingai darėme. Ilgai mes dainuodavome ir be honorarų, apie mus vienaip ar kitaip sužinoję kviesdavosi į įvairius renginius, vakarėlius.

Dainavome, kol vieną dieną nepagalvojau: o kodėl nepadainavus dar ko nors, ne tik madrigalus. Juk mažai kas šiais laikais domisi tik senovinės muzikos koncertais – žmonėms patinka miksai ir daug kas kita, o mūsų ansamblio viena iš pagrindinių funkcijų, net kolektyvo credo - pusiau šviečiamoji funkcija. 

Kai mūsų repertuaras tapo įvairesnis, mumis susidomėjo ir įvairūs festivaliai. Tarp jų ir Kristupo vasaros festivalis, tapęs mums katapulta į meno pasaulį. Paskui į „Quorum“ atėjo bosas, dabartinis mūsų solistas ir perkusininkas - stiprios asmenybės ir stiprūs menininkai, kurie papildė mūsų dainavimą daug naujų pozityvių dalykų.

- Tačiau juk šiuolaikinė populiarioji muzika yra priešybė tam, nuo ko jūs pradėjote?

- Kad klasikinė ir šiuolaikinė populiarioji muzika yra labai skirtingos, nepasakyčiau. Nes renesanso muzika... irgi yra popmuzika, tik savo laiko populiarioji, lengvoji.

Mes juk dainavome renesanso madrigalus, kurie labai skiriasi nuo to meto bažnytinės muzikos -  to meto profesionalios, rimtos, pagrindinės tuo metu ir oponuojančios madrigalams.

Be to, kartais tų renesanso madrigalų tekstai yra tokie lengvabūdiški, švelniai tariant, kad net  šiuolaikiniams kūrėjams dar tokių nesukurti.

Taigi tarp senosios ir šiuolaikinės populiariosios muzikos jokių prieštaravimų nėra.

- Atrodo, madrigalai buvo skirti itin aukštiems balsams?

- Kadangi gan ilgai moterys nebuvo nepageidautinos bažnytiniuose choruose, kapelose (išskyrus moterų vienuolynus), tai viduramžiais susiformavus daugiabalsiam dainavimui vyrai turėdavo atlikti visas partijas – taip pat ir moterų. Tai nebuvo tokios sopraninės partijos kaip klasikinėse  operose, tačiau pakankamai aukštos, todėl jas atlikdavo berniukai arba jau mutavusio balso vyrai, kurie vis dėlto sugebėdavo išmokti dainuoti falcetu.

Vėliau susiformavo vadinamasis kastratų menas - po tam tikrų operacijų vyrai išsaugodavo aukštus balsus.

Tačiau mes esame visai sveiki žmonės, todėl kai kuriuos kūrinius nedainuojame taip aukštai, kaip jie parašyti. Aš, ilgai buvęs aukščiausias balsas kolektyve, nors nedainuodavau trečiosios oktavos do, bet antrosios oktavos fa, kartais ir sol ištempdavau. Tačiau jei visas kūrinys yra parašytas aukštam dainavimui, tokio mes vengiame, nes paimti vieną ar kitą efektingą aukštą natą yra viena, o visai kas kita visą laiką taip dainuoti.

Be to, dalis kūrinių senovėje buvo skirti tokios, kaip mūsų kolektyvo, sudėčiai - nelabai aukšti. Tokius ir dainuojame. Ir kadangi aš pats dažniausiai darau tų dainų aranžuotes, tai atsižvelgiu į mūsų ansamblio galimybes. 

Taigi viskas yra pritaikoma.

- Ar sunku dainuoti a cappella, palyginti su instrumentiniu pritarimu?

- Žinoma, instrumentinis pritarimas turi savo privalumų - suteikia tam tikrą stabilią bazę. Tačiau tai irgi negarantuoja atlikėjui jo dainavimo kokybės, nes žinome nemažai pavyzdžių, kai grojamas fonograminis „pleibekas“, o atlikėjas vis tiek sugeba nepataikyti į tonaciją.

Dainuoti a cappella šiek tiek sudėtingiau, nes kiekvienas žmogus kaip gyvas organizmas turi tam tikrą paklaidą. Todėl manau, kad klausytis a cappella reikia susitaikyti su tuo, kad tam tikrų svyravimų bus. Jų net grandams būna. 

Todėl yra menas tą derinimą absorbuoti tiek, kad būtų galima generuoti tuos tam tikro aukščio garsus, kad dainuodami kolektyve atlikėjai neturėtų vienas prie kito taikytis, o tiesiog žinotų, kaip skamba jo nata.

Tam reikia pakankamai ištreniruoti ausis – čia pasislėpti nėra už ko. 

Nežinau kiek kartų, bet tikrai yra sunkiau dainuoti a cappella nei su instrumentiniu pritarimu. Tad tiems, kas nori mokytis dainuoti a cappella, patariu labai rimtai žiūrėti į solfedžio pamokas mokykloje.

- Kodėl vyrų ansambliai nėra populiarūs Lietuvoje?

- Sąlyginai nepopuliarūs Lietuvoje, bet labai populiarūs Amerikoje, kur kiekvienas universitetas turi tokio tipo vyrų ansamblį. O kodėl taip yra, sakyčiau, kad dėl požiūrio, mentaliteto. Kai kurie žmonės žiūri į tokį dainavimą žiūri labai radikaliai: mano, kad falcetas nėra balsas, o kontratenoru dainuoti – vadinasi, žeminti savo vyrišką orumą.

Yra vyrų ansamblių, kurie viską dainuoja žemais balsais, bet kadangi diapozonas ribotas, tai jų repertuaras ne toks įdomus ir skambesys ne toks išraiškingas. 

Taigi, viena vertus, tai ir skonio reikalas, kita vertus, - technikos. 

- O kokį repertuarą pristatote Šiauliuose?

- Senokai čia koncertavome - Chaimo Frenkelio vilos festivalyje prieš 4 ar 5 metus. Labai gerai tąsyk mus priėmė Šiaulių publika. Todėl to tikimės ir šįkart - manau, kad dabar mūsų repertuaras dar įdomesnis, dar įvairesnis. Bus šiek tiek klasikos, šiek tiek sentimentų, šiek ties senosios muzikos,  šiek tiek naujesnės. Mėgstame kūrinius, kurie yra išbandyti amžių, bet nebūtinai jiems turi būti trys tūkstančiai ar trys šimtai  metų – tiesiog norime suteikti klausytojams galimybę išgirsti puikias  dainas.

O savo dainų dainų mes dar nedaug atliekame, nors kelios yra tapusios konkursų laureatėmis.

Apie „Quorum“

 

Ansamblis „Quorum“ – šiuo metu  vienintelis Lietuvoje profesionalus vyrų kolektyvas, dainuojantis a cappella (be instrumentinio pritarimo). Kolektyvas susikūrė 2005 metų pavasarį. „Quorum“ sudaro septyni nariai – Vitalij Neugasimov (kontratenoras, meno vadovas), Vytautas Gailevičius (kontratenoras), Andrius Jautakis (tenoras), Artur Šulc (tenoras), Žilvinas Čaplikas (baritonas), Romanas Savickas (bosas), Romuald Olechnovič (vokalinė perkusija).

„Quorum“ jau yra plačiai žinomas Lietuvoje kaip įvairių stilių muziką propaguojantis kolektyvas. Ypatingą sėkmę ansambliui pelnė savotiškos muzikinės ekskursijos – koncertai, aprėpiantys kelių muzikinių epochų kūrybą – nuo viduramžių iki mūsų laikų.

Ansamblis dalyvavo akademinės ir sakralinės muzikos festivaliuose, tokiuose, kaip „Banchetto musicale“, Kristupo vasaros festivalis, „Ave Maria“, Lietuvos nacionalinės filharmonijos rengiamame koncertų cikle „Muzika Trakų pilyje“ ir kituose, taip pat pasirodė įvairiose TV laidose bei  projektuose. Kolektyvas bendradarbiavo su žinomais Lietuvos klasikos ir populiarios muzikos atlikėjais – A. Krikščiūnaite,  D. Stabinsku, M. Vitulskiu, E. Sipavičium, I. Starošaite, V. Genyte, V. Kovaliovu, R. Ščiogolevaite.

2010  metais  patriotinės dainos konkurse „Quorum“ ir Egidijaus Sipavičiaus atliekama daina „Pagaminta Lietuvoje“ (muzika ir žodžiai A. Jautakio) pelnė penktąją vietą.

2011 metais Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įteikė „Quorum“ „Aukso paukštės“ statulėle už geriausia debiutą (2010 m.), o konkurse „Vilniaus bokštai“ ansambliui įteiktas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsteigtas apdovanojimas „Už originalų stilių“.