Šiam šeštadieniui „prigriebėme” Vadimą Kamrazerį, vaikų studijos „Nieko tokio” vadovą ir fizikos bei matematikos mokytoją viename.

- Jūsų darbas susijęs su vaikais ir paaugliais. Ar nuo tokio kasdienio artumo ir pats netampate „truputį vaikas”?

- Tikriausiai čia ne man spręsti... (Juokiasi). Nemanau, kad suvaikėjau. Galbūt nesuaugau? Bet tai kitas dalykas...

- Esate prisijungęs prie internetinio forumo „Stop pedofilijai Lietuvoje!” Jeigu turėtumėt galimybę, kaip kovotumėt su šiuo neigiamu reiškiniu?

- Nenorėčiau gilintis, bet esu kuo griežčiausių priemonių šalininkas. Ir kastracijos? Drąsiai...

- Kitas panašus klausimas: jau turbūt metai kai nerimsta aistros dėl Drąsiaus Kedžio. O kuo jūs jį matote: didvyriu vienišiumi ar... nusikaltėliu?

- Negaliu teisti, bet manau, kad daryčiau didelę dalį to, ką jis darė, jeigu būtų paliesti mano šeimos žmonės. T. y. elgčiausi panašiai...

- Dažnai tenka girdėti pasakymų, jog lyginant su tuo, kas buvo prieš 20-30 metų, bendras žmonių, ypač jaunimo, išprusimas yra stipriai smukęs. Ką apie tai manote kaip pedagogas?

- Gal tai ne intelekto problema, o tiesiog nėra motyvacijos jį panaudoti? Taip manau. Žiūrint iš konkretaus žmogaus pozicijos, vieno ar kito istorinio fakto nežinojimas jam neturi jokios komercinės vertės. Toks galėtų pasakyti: „Kam man žinoti, kada vyko Žalgirio mūšis, jei nieko iš to neturiu? Sakote, tautos istorija? Bet kam man ją žinoti, jeigu nieko tai neduoda?” O kartais iš viso geriau nieko nežinoti, kas vyksta. Ar ne dėl to žmonės „balsuoja kojomis” iš Lietuvos?

- Dažnas vyresnio amžiaus žmogus įsitikinęs, jog aukštasis išsilavinimas užtikrina inteligenciją ir aukštą asmens kultūrą. O kaip jums atrodo?

- Sudėtingai paklausėt... Ką aš žinau? Jeigu konkretus žmogus būtų baigęs aukštąjį mokslą anksčiau, tada taip, jį galima pavadinti inteligentu, kultūringa, apsiskaičiusia asmenybe. Dabar gi žinome, koks yra aukštasis išsilavinimas ir kaip gali būti pasiektas... Juk tada, kai mokėmės mes, susimokėti už egzaminą niekam ir į galvą nebūtų atėję.

- Viename populiariame interneto žurnale išvardijote savo pomėgius. Štai rašote, jog patinka klausytis Bethoveno ir Šopeno, A. Mamontovo dainavimo... Ir šalia pažymėjote, jog patinka žiūrėti televizijos serialą „Moterys meluoja geriau”. Mano galva, tai priešybės, du skirtingi poliai...

- Aha (juokiasi). Galiu pasakyti, jog šitą serialą žiūriu profesionaliai ir suinteresuotai, nes jame filmuojasi ir mano žmona J. Budriūnaitė. Tai vienintelė priežastis.

- Savo laiku mokėtės miesto 8-ojoje vidurinėje mokykloje. Ar nekildavo pagunda mesti pamokas ir bėgti išsimaudyti į šalimais esantį Prūdelį?

- Maudytis nebėgdavau – toje pačioje mokykloje mokytojavo ir mano mama. Tačiau mamai nežinant ir susigalvojęs daug gražių priežasčių, esu pabėgęs ne iš vienos pamokos...

- Ar esate atlaidus? Ar dažnai kitiems tariate: „Nieko tokio”?

- Jeigu tai neliečia žmogaus orumo, jeigu jo nežemina, manau, kad tada galima drąsiai pasakyti „Nieko tokio”. Tiesiog yra tam tikros ribos, kurių niekam peržengti nevalia.

- 1993-1996 metais vadovavote popgrupei „Vairas”. Klausimas: ką asmeniškai jums reiškė vieno jos nario – E. Čivinsko netektis šių metų pradžioje?

- E. Čivinskas buvo ir „Vairo” veidas, ir balsas, ir „Vairo” nuotaika, ir jo dvasia. Po Edmondo netekties – didžiulis brūkšnys... Jo niekas nepakeis. Vis dėlto noriu vyrams palinkėti kažkaip savy surasti jėgų...

- Tris metus gyvenote Izraelyje, kuris dar yra vadinamas „Šventąja žeme”. Sakykit, ko šiandien joje daugiau: šventumo ar prievartos bei prieštarų?

- Daugiausia prieštarų. Pradedant nuo to, kad ten žmonės neturi laiko gedėti žuvusiųjų: kol apraudosi žuvusįjį, žiūrėk, ir tave gali nudėti. Ten taip ir sako: „Viena ranka statome, kita - laikome šautuvą”. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai būtų šalis, jeigu jos žmonės galėtų statyti „abiem rankomis”!

- Kodėl vieni paukščiai gieda, kiti čiulba, treti čirškia arba krankia, o žmonės, ar jie moka dainuoti, ar ne, bet vis vien dainuoja?

- Lietuvoje visi moka dainuoti, kaip ir žaisti krepšinį bei valdyti valstybę...

- Ar yra pasaulyje raganų?

- Ne tik yra - aš kelias pažįstu. Ir susitinkame, ir pabendraujame, ir siunčiame sveikinimus sms žinutėmis. Viena ragana iš pradžių tokia nebuvo, tačiau vėliau pasidarė. Beje, prisiminiau tokį anekdotą: moters klausia: „Kas tu tokia?” - „Aš – geroji fėja”. - „O kodėl su kruvinu kirviu rankoje?” - „Ai, šiaip sau. Nuotaika bloga”. (Juokiamės drauge)

- Kuri iš šių keturių asmenybių imponuoja labiausiai: Motina Teresė, Albertas Einšteinas, Lechas Valensa ar Stasys Povilaitis?

- Negaliu išskirti nė vienos. Norėdamas įvertinti, turėčiau savęs paklausti: ar aš taip galėčiau? Esu geros širdies, bet negalėčiau tiek savęs išsižadėti, kiek Motina Teresė. Neužtektų tiek jėgų vesti paskui save žmones, kaip L. Valensai. Einšteino genijus... Niekad neatrasiu nė vieno dėsnio, kaip jis. Lygiai taip pat nebūsiu toks populiarus, kaip S. Povilaitis. Kiekvienas iš jų – fenomenas.

- Ar tikite likimu?

- Vienareikšmiai. Tai rodo ir mano gyvenimas. Reikia labai norėti bei tikėti. Šitaip galima labai daug pasiekti.

Visokius komplikuotus klausimus respondentui uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, jį pozuoti prieš fotokamerą vertė Vadimas SIMUTKINAS.