„Kitavos“ kolektyvas galėjo tik įsiamžinti prie Petros lobyno. Nei į jį, nei į daugelį mieste esančių mečečių nebuvo įleidžiami.  

Zita KATKIENĖ 

Praėjusį rudenį internete aptikę informaciją apie kovo pabaigoje Jordanijos mieste Al Ramatha vykstantį tarptautinį folkloro festivalį, Šiaulių universiteto socialinių mokslų fakulteto folkloro grupės „Kitava“ nariai nusprendė išmėginti savo jėgas. Įveikę nemažą atranką ir sulaukę pakvietimo bei nuvykę į Jordaniją, šiandien džiaugiasi pasiryžimu, nes teko dalyvauti ne tik įspūdingame renginyje, bet ir pirmą kartą pabuvoti labai emocionalių, pamaldžių ir nepaprastai nuoširdžių bei šiltų žmonių pasaulyje. Kelionės dalyvis būgnininkas Gintas Gascevičius juokauja, jog nuo šiol nebetikės skleidžiama propaganda, jog arabai – tik teroristai ir blogį pasaulyje skleidžiantys nusikaltėliai. Nes jiems teko bendrauti su gero linkinčiais žmonėmis, gyvenančiais visiškai kitokioje kultūroje, visiškai kitokioje gamtoje, kuri ne tik pakerėjo, bet ir įkvėpė didžiulį norą dar ne kartą sugrįžti į senosios civilizacijos lopšį. Vos grįžę namo „Kitavos“ nariai sulaukė begalės kvietimų iš Jordanijos draugauti... „Facebooke“.

Tada, dar rudenį, kai „Kitavos“ kolektyvą pasiekė kvietimas dalyvauti tarptautiniame festivalyje Jordanijoje, užgriuvo nemažai rūpesčių. Net tik tai, kad teko rūpintis bilietais, kurie net ir perkant beveik pusmečiu į priekį kainavo po 1200 litų kiekvienam. Prislėgė kolektyvą ir gauta namų darbų užduotis: kolektyvui buvo nurodyta išmokti arabišką dainą „Sauer, Sauer Jamus Sauer“. Buvo atsiųsti ne tik žodžiai, bet ir muzikos įrašas.  

„Mes nesupratome, apie ką ši daina, ir negalėjome prisiversti mokytis beprasmių garsų“, - pasakoja „Kitavos“ vokalistas Kęstutis Stoškus. 

Tad ir nusprendė važiuoti... neatlikęs namų darbų. Mokyklą baigusiam žmogui – ne naujiena neįvykdyti mokytojo skirtos užduoties, tačiau šį kartą dvejeto niekas neparašė ir nenubaudė – paaiškėjo, kad teks užduotį įvykdyti. Nes pagal festivalio programą ši daina turėjo būti atliekama festivalio atidarymo metu. Organizatoriai paaiškino, jog daina dedikuota Jordanijos Karaliui Abdullah II jo gimtadienio proga, tad jos neatlikti neįmanoma. „Teks išmokti“, - buvo paaiškina. Ir laiko, paaiškėjo, tam skirta.

Kolektyvui buvo surengta kelionė į Petros miestą, esantį Jordanijos pietuose, iki kurio nuo Šiaurėje esančio miesto, kuriame įsikūrė festivalio dalyviai – penkios valandos kelio. Gidas, lydėjęs šioje kelionėje, paaiškėjo – puikus dainininkas, tad visos dešimt valandų kelionės autobusu buvo skirtos mokytis dainą. „Kai kiekvieno žodžio reikšmę ir skambesį išsiaiškinome, paaiškėjo, jog nieko nėra neįmanomo – išmokome dainuoti arabiškai“, - šypsosi kolektyvo gitaristas ir vokalistas Kęstutis Stoškus. 

„Kitavos“ pasirodymas festivalio atidarymo šventėje pribloškė ne tik šventės organizatorius, bet  ir pačius kolektyvo narius. Ypač arabiškai atliekama daina, kuriai kitaviškiai pritarė tautiniais instrumentais. Daina sulaukė ne tik ilgai trunkančių ovacijų, bet ir... gyvo pritarimo. Visi žiūrovai dainavo drauge, plojo ir braukė ašarą. Negana to, šią dainą kolektyvui teko atlikti kiekvieno pasirodymo metu. Be to kolektyvas buvo pakviestas į nacionalinę televiziją, kur be savo parengtos programos privalėjo padainuoti ir Karaliui skirtą dainą. 

Šis tarptautinis folkloro festivalis rengiamas jau penktą kartą. Organizatoriai pasakojo, jog kiekvienais metais renginys sukviečia vis didesnę klausytojų ir žiūrovų auditoriją, besižavinčią kitų tautų muzikos ir šokio kultūra. 

Festivalio atidaryme dalyvavo Jordanijos ministras pirmininkas, kultūros ministras, miesto meras, tad buvo akivaizdu, kad dėmesys – išskirtinis. Be to tris vakarus vykęs festivalis buvo transliuojamas per nacionalinę televiziją tiesioginio eterio metu.

Kiekvienais metais į festivalį kviečiami vis kiti dalyviai. Šiais metais buvo pakviesti kolektyvai iš Olandijos, Graikijos, Estijos, Ukrainos, Gruzijos, Serbijos, Rumunijos bei Lietuvos. Pastarosios muzikinei kultūrai atstovavusi grupė „Kitava“, anot K. Stoškaus, savo programoje žiūrovams pateikė tiek autentiškąjį, tiek modernizuotą lietuvių liaudies folklorą. Įdomu ir tai, kad visi kiti kolektyvai buvo šokantys, tik viena „Kitava“ - vokalinis-instrumentinis kolektyvas. 

„Sėkme džiaugėmės ne tik mes“, - prisimena muzikantas Gintas Gascevičius. Arabai ypač žavėjosi Ukrainos šokių kolektyvo merginomis. 24-ios kolektyvo narės, šokančios su sijonėliais aukščiau kelių, buvo apsuptos išskirtinio dėmesio ir pagarbos. 

Anot Kęstučio Stoškaus, organizatoriai ypatingai akcentavo festivalio pagrindinę ir šiandien ypatingai aktualią arabų šalims taikos problemą. Jų skelbiamoje festivalio koncepcijoje buvo akcentuojama, kad skirtingų religijų tautos, įvairių kultūrų žmonės būtų draugais ir žemėje vyrautų taika bei santarvė. Taip pat buvo akcentuojama, kad islamo tikėjimo žmonės, kaip ir visi kiti pasaulio žmonės, trokšta, kad jų vaikai gyventų taikoje, vertina ir brangina savo bei kitų laisvę, tradicijas, kultūrą. 

Festivalio iškilmingame uždaryme žiūrovams buvo pristatyta dar viena staigmena – jordaniečių solistų ir „Kitavos“ drauge atliekama daina. 

Visiems kolektyvo nariams – gitaristui ir vokalistui Kęstučiui Stoškui, vokalistei Rasai Stoškuvienei, smuikininkei Vaivai Bubelytei, akordeonininkui Arūnui Šliauteriui, boso gitara grojančiam Tomui Lavickui bei būgnininkui Gintui Gascevičiui pirmoji viešnagė arabų pasaulyje, beatodairiškai besilaikančiame islamo religijos, paliko neišdildomus prisiminimus. 

„Vos iš oro uosto atvykus į viešbutį ir pasirengus miegui išgirdome didžiulį triukšmą“, - pamena G. Gascevičius. Buvo ketvirta valanda ryto, bet muzikantai nusprendė po kelionės pailsėti. Kilęs garsas taip išgąsdino, jog šiauliečiai pradėjo baimintis, ar tik neprasidėjo karas ar žemės drebėjimas. Bet netrukus paaiškėjo, jog tai – kvietimas islamą išpažįstantiems arabams melstis. 

Vėliau paaiškėjo, jog šis kvietimas skelbiamas penkis kartus per parą. Tačiau buvo dar keisčiau, kad antrą ar penktą kartą išgirdus garsas ne tik nebebaugino, bet ir buvo net nebepastebimas. „Ketvirtą valandą ryto nė karto nepabudome iš miego“, - šypsosi G. Gascevičius. 

Patys jordaniečiai šiai maldai skiria ypatingą dėmesį. Jie visada turi kilimėlį, ant kurio klaupiasi maldai ir, nekreipdami dėmesio į šalia esančius žmones tarsi pasineria į išraiškingą ne tik žodžio, bet ir kūno maldą. Šiauliečiai pastebėjo ne tik tai, kad prieš maldą jordaniečiai būtinai nusimazgoja kojas, bet ir tai, kad ne visi meldžiasi penkis kartus. Kitas gali ir visą dieną nepriklaupti maldai. Tačiau tuos, kurie meldžiasi visus penkis kartus – ypatingai gerbia ir vertina. 

Nors miegoti festivalio dalyviai grįždavo į viešbutį, tačiau pietaudavo ir vakarieniaudavo vietinių gyventojų namuose. Ši galimybė visus sužavėjo, nes patekti į namus turistinės kelionės metu nepavyktų. 

Pasak G. Gascevičiaus, visuose namuose buvo priimami labai šiltai, visada supažindinami su visais šeimos nariais. Vaikai, kurie, anot Ginto, – tikri angeliukai, nes nepaprastai gražūs, taip pat su visais sveikinasi ir bendrauja.

Pirmiausia arabų namų svečiai vaišinami kava, geriama iš vieno puodelio. Namų šeimininkas ratu keliaujantį puodelį vis papildo kava, kurios gėrimo ritualas apsaugąs namus nuo galimų blogų minčių ar pikto bei suvienijąs. Vėliau jau visi iš mažų puodelių geria arbatą ir pietauja ar vakarieniauja.

Vaišių stalas, prie kurio susirenka apie 30 skirtingų tautybių žmonių – festivalio dalyvių, visada labai gausus. Lietuviai pastebėjo, kad maistas, nors ir nėra kiaulienos patiekalų, mūsų skonio receptoriams priimtinas ir net kažkuo panašus. Tačiau saldumynai – visiškai skirtingi, niekur neragauti, tačiau visiems labai patiko.  

Aplankė „Kitavos“ kolektyvo nariai ir merą, gyvenantį individualiame name, ir bute gyvenantį musulmoną, ir iš kilimų suręstoje beduinų – dykumų klajoklių palapinėje gyvenantį Alacho garbintoją. „Didelių skirtumų tarp žmonių nėra – visi jie lygūs, vienodai vertinami ir gerbiami, nors ir yra skirtingų socialinių sluoksnių“, - pastebi G. Gascevičius.

Net ir tokio didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų, koks skleidžiamas mūsų pasaulyje apie musulmonus, nepastebėjo. Moterims, pasak G. Gascevičiaus, visur rodoma išskirtinė pagarba, jos šalia vyro, kuris gali būti apsirengęs ir treningais, atrodo tarsi karalienės. Moterų buvo ir tarp festivalio organizatorių. Ypač įsiminė mergina, vedusi vieno vakaro programą, pakvietusi šiauliečių kolektyvą drauge su olandų šokėjais į savo tėvų namus, kur jie buvo pavaišinti arbata ir vandeniu, kuris šiame krašte ypač branginamas. 

Šeima gyvena tarp daugiabučių namų pastatytose beduinų palapinėse, kurios viduryje būtinai stovi „buržuika“. Tačiau mergina tuo labai didžiavosi. Pasakojo, kad turi savo namus daugiabutyje, tačiau čia jai labai patinka. Stebino tai, kad ir palapinėje užaugusi mergina išsimokslino, nors Jordanijoje tai labai brangu. Nemokamai Arabijoje gali studijuoti tik labai gerai besimokantys studentai. Tačiau valstybės išlaikomų universitetų labai mažai. Visi kiti – privatūs, o mokslas juose kainuoja labai brangiai. Viename iš jų teko koncertuoti ir „Kitavai“. 

Miesto mero namai, pastebėjo Gintas, neišsiskyrė prabanga. Vieno aukšto namas – be stogo, kaip ir kiti namai. Virš individualaus namo perdengimo paprastai kyšo palikti poliai. Kai užauga vaikai, jie gali statytis antrąjį aukštą. Ir vėl, uždėję perdengimą, palieka strypus kitam naujakuriui. Tad ir mero, auginančio tris dukras, namai – be stogo. Šiauliečiai pastebėjo, jog statybininkams ten - rojus, nes jų darbe kokybės labai mažai. Bet ir arabams, akivaizdu, nerūpi nei atsilupę sienų dažai, nei nebaigti dažyti durų plintusai... „Materialus pasaulis ten nėra toks svarbus“, - pastebėjo G. Gascevičius.  

Festivalio dalyviams buvo sudaryta galimybė apsilankyti našlaičių namuose. Jie gyvena atskirame kaimelyje. Kiekviename name – apie dešimt vaikų su juos prižiūrinčia moterimi. Vaikų namų auklėtiniai parodė spektaklį, kurį žiūrėdami verkė ir vietiniai gyventojai. Spektaklis buvo apie vargšą berniuką, kuris dėl skurdo turėjo išvykti dirbti į Ameriką. 

Teko aplankyti ir Petros miestą, įvardijamą tarp didžiausių pasaulio stebuklų. Ne mažiau įspūdingas buvo ir pagulėjimas ant vandens Negyvojoje jūroje. Romantiškus prisiminimus paliko gėrėjimasis saulėlydžiu Vadi Rum dykumoje bei lankymasis gilią istorinę praeitį menančiuose Jerašo ir Jadaro miestuose. 

Absoliuti tiršta tyla, kurios klausėsi Vadi Rum dykumoje, tokia įspūdinga vien dėl to, kad tokios niekada anksčiau neteko girdėti. Tačiau dar labiau sužavėjo patys dykumų gyventojai, vaišinę džipu po dykumas vežiojamus europiečius pačiu brangiausiu – iš kalnų vamzdžiais atitekančiu vandeniu. „Mes jo mandagiai atsisakėme, nes žinojome, jog gali baigtis blogai“, - šypsosi Gintas.

Neįtikėtinas lietuvio akiai ne tik raudonas smėlis, bet ir neįprasti kalnai. Jais lipti taip lengva, lyg būtų sukurti laipioti – pačios rankos ir kojos kimba prie uolienos, tad nukristi neįmanoma. 

Net Jordanijos oras lietuviams patiko. Tiesa, tarp dienos ir nakties oro buvo apie 10 laipsnių skirtumas, o dieną įšildavo iki +20 laipsnių. Bet tai – žiemos, kuri baigiasi kovo 22 dieną, oras. Kovo 23 dieną prasideda pavasaris. Deja, tą dieną „Kitava“ jau grįžo namo. Grįžo įsitikinę, jog arabai – labai draugiški ir šilti žmonės, kurių pasaulyje nėra nei alkoholio, nei nesantaikos. Nėra ir skubėjimo, stinga organizuotumo. Paprašę festivalio organizatorių programos išgirdo paaiškinimą, jog programa yra, tačiau ji gali keistis. Lėtas ir ramus gyvenimas, deja, nutrūko vos pasiekus oro uostą, iš kurio nusileido Rygos oro uoste. 

 

 

Prieš 70 metų atrastas ir iš smėlio atkastas šešių su puse tūkstančio metų Jarašo miestas – senojo romėnų miesto griuvėsiai, kurių hipodromas, kaip ir šventyklos, triumfo arka – iškalbingiausios šlovingos miesto praeities liudininkės. 

„Kitavos“ archyvo nuotr.