Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kovo 4-ąją krikščioniškasis pasaulis pamini dangiškojo Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero dieną.  Šventojo vardu pasivadinusio pasauliečių ordino veikla - visuomeninė, švietėjiška, kultūrinė, labdaringa ir globėjiška. Plačiau apie tai pasakoja šiandienos mūsų viešnia Birutė Žymantienė, Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos komtūrė.

 

„Trumpai drūtai šnekant, esu skyriaus vadovė, - įneša aiškumo pašnekovė į šią pašaliečiui sudėtingą terminologiją. - Ordinas susikūrė 1999 metais, Lietuvos bajorų iniciatyva. Jam vadovauja žinomas  visuomenės ir kultūros veikėjas, kompozitorius Edvardas Jonas Eismantas. (Pagal įstatus, ordinui gali vadovauti tik bajoras).

 

Iš tikrųjų, tai kilmingųjų ordinas. Nors jame esama ir „proletarų”. Pavyzdžiui, savo genealoginiame medyje turbūt nerasčiau kilmingumo (juokiasi)”.

Kodėl gi ordinas pasirinko šio šventojo vardą?

 

„Todėl, kad ordino moto: „Gyventi darant gera”, - sako B. Žymantienė. - Tame visa esmė. Savo veikloje nariai vadovaujasi dorovės, garbės, kilnumo principais, aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir švietėjiškoje veikloje, rodo asmeninį pavyzdį jaunimui. Nors ir palaikome nuolatinį ryšį su Bažnyčia, tačiau savo esme Šventojo Kazimiero ordinas yra pasaulietiška organizacija. Žinoma, čia niekas neklausia narių: „Ar sekmadieniais einate į bažnyčią?” Tačiau, mano įsitikinimu, kiekvienas doras žmogus laikosi 10-ies Dievo įsakymų”.

 

 

Gyvuojate bemaž 12 metų. Ką reikšmingesnio pavyko nuveikti per visą tą laiką?

 

B. Žymantienė: „Šiaulių skyrius labai specifinis: jei pažiūrėtume į narių sąrašą, dauguma yra menininkai. Pirmuosius metus norintysis prisijungti prie organizacijos yra laikomas nariu rėmėju. Norint tapti tikruoju nariu reikia pateikti dvi rekomendacijas, susimokėti 100 litų mokestį. Iš pradžių norėta įteisinti kur kas didesnį stojimo mokestį – 2000 litų, tačiau prieita išvados, jog narystės esmė yra gero darymas, o tokia finansinė našta ne vienam būtų buvusi per sunki... Šiai dienai turime 12 narių, ir kiekvienas daro, kas įmanoma jo jėgoms ir sugebėjimams”.

„Panašu, jog šventasis Kazimieras buvo abejingas jį supantiems turtams bei prabangai. O jūs ar neketinate atsisakyti to, ką turite, vardan aukštesnių tikslų?” - provokuojame.

 

„Visi mūsų turtai yra dvasiniai, o jie mums reikalingi veiklai, kaip kazimieriečiams”, - nesutrinka pašnekovė. - Štai Loreta Bartkevičiūtė Valienė yra liturginių drabužių kūrėja. Ji „rengė” popiežių Joną Paulių II. Daug liturginių drabužių, kurie labai brangūs ir pinigine prasme, yra dovanojusi  vienuolynams. Kada čia suskambo telefonas: kardinolas Audrys Juozas Bačkis užsisakė liturginių drabužių komplektą. Kita kazimierietė - aktorė Nomeda Bėčiūtė daug savo laiko ir širdies aukoja vaikams – augantiems asocialiose šeimose bei našlaičiams. Jos namuose netrūksta vaikų klegesio. Sutikite, mūsų visuomenėje yra nemažai tokių, su kuriais niekas nesišneka: tėvas su motina dirba trijuose darbuose, kai išeina, vaikai dar miega, o kai grįžta – jie jau miega... N. Bėčiūtė eina į dienos centrus, į „Caritą”, kur užsiima su vaikais: diskutoja, moko vaidybos... Pasakysiu dar daugiau: ji atstoja jiems motinas. Arba pedagogas ir chorvedys Stasys Žalalis, kuris su savo choru aplanko tokias kaimo bažnytėles, kuriose iki tol nieko panašaus nėra buvę! Izolina Natalija Lingienė prižiūri K. Donelaičio bažnytėlę Tolminkiemyje. Kartu su ja kiekvieną pavasarį važiuoja ir kiti kazimieriečiai: visą dieną darbuojamės, grėbiame, tvarkome aplinką... Česlava Rimkienė – kazimierietė nuo Dievo, kuri su vaistais, arbatomis, puodeliais ir „bliūdeliais” lekia pas mažai savimi begalintį pasirūpinti žmogų... O juk toks ne vienas... Stebiuosi ir klausiu, iš kur pas ją šitiek jėgų bei pasišventimo? „Kas, jeigu ne aš? Jie neturi nieko, kas jais pasirūpintų”, - atsako. Dar dailininkas Arūnas Vasiliauskas, neurochirurgas Albertas Griganavičius, menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus...  Šitie ir kiti mūsų kazimieriečiai, likdami ištikimi ordino principui, pagal išgales daro gera artimui.”

 

 

Pasakodama jūs „apėjote” save...

 

„Aš nieko gero nenuveikiau... Nors ir stengiuosi daryti, ką galiu, išskyrus tai, kad rašau penktą knygą, už kurias, galima sakyti, nieko negaunu. Tik vieną kartą išmokėjo nedidelį hononarą... Jeigu sužinau, kad kam ko reikia, lekiu padėti... Sunku tai būtų nupasakoti. Kartais galvelę paglostau vienišam senam žmogui, pasišneku. Ir to reikia. Kartą sena močiutė atėjo patarimo: „Vaikeli, patark: ar man susimokėti mokesčius ir numirti badu, ar mokesčių nemokėti?” Patarta visgi susimokėjo mokesčius, nors paskui, kaip sužinojau, visą mėnesį valgė duoną, kuriai tik ir beliko pinigėlių, bei kaimynės dovanotus agurkus... Už tai „neįlindo” į skolas. Taigi gero darymas svyruoja nuo menkniekių iki rimtų dalykų”.

 

„Kaip kazimieriečiai sutinka savojo patrono - šventojo Kazimiero dieną?” - klausiame.

 

„Kiekvienais metais visus kazimierus, kazimieras bei jų artimuosius pakviečiame į pamaldas bažnyčioje. Ir šiemet po Šv. Mišių vyks koncertas, kažką gražaus paskaitys aktorė N. Bėčiutė, atsinešime vaišių - kas ką turime, išsivirsime arbatos, o kazimierus ir kazimieras paprašysime papasakoti jų vardo istorijas... Manau, kad toji sueiga parapijos salėje bus įdomi visiems”, - teigia B. Žymantienė.

 

Ir pabaigai priduria: „Kai tu imi abejoti žmogaus gerumu, nueik į mišką ir pasižiūrėk: kiek daug čia tiesių medžių! Tačiau jų „nematai” - jų daug, jie niekuo neįdomūs. O kaskart pastebi gumbuotą, kreivą, nulūžusį, šakotą medį – tą, kuris yra „ne toks”. Tas pats ir žmonių visuomenėje: dauguma žmonių yra geri, todėl jų nematome. Pastebime kitus - „kreivus”, „šakotus”, bet jų tėra tik vienetai”.