Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Pirmadienio vakarą prie „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos iškilmingai buvo sutiktas iš aštuoniolikos dienų koncertinio turo po Jungtines Amerikos Valstijas grįžęs Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“.

Nors per koncertinį turą „Dagilėlis“ surengė net 26 anšlaginius koncertus penkiuose JAV didmiesčiuose - Baltimorėje, Filadelfijoje, Naujajame Džersyje, Vašingtone, Niujorke, dainavimo mokyklos direktorius ir „Dagilėlio“ choro dirigentas Remigijus Adomaitis sako tokio ypatingo šiauliečių sutikimo nesitikėjęs ir mielai sutiko šiek tiek papasakoti apie koncertinį turą.

- Istorija prasidėjo „Dagilėliui“ bekoncertuojant Vokietijoje. Mus išgirdo žymus klasikinės muzikos atstovas iš Baltimorės dr. Charles Borowsky ir, negalėdamas būti iki galo koncerto, paprašė man perduoti savo vizitinę kortelę su pasiūlymu, jei kartais norėtume, organizuoti mums koncertinį turą JAV. Mudu susirašinėjome, susirašinėjome, kol sutarėme tokius mainus: mes jo šeimos narių (visi muzikantai) ansambliui „Amerikos virtuozai“ organizuojame turą Lietuvoje šių metų pavasarį, jis – mums turą JAV spalio pabaigoje.

Taigi nuo vizitinės perdavimo iki mūsų choro pirmojo tokio ilgo koncertinio turo praėjo dveji metai.

Tiesa, keliones išlaidas teko patiems patempti. Tačiau – esu laimingas, kad miesto Savivaldybė šį kartą mums solidžiai padėjo, todėl buvo įmanoma išskristi. O Amerikoje organizatoriai suieškojo lėšų padengti maitinimo, transporto (beveik visas) išlaidoms, vaikai apgyvendinti šeimose.

- Važiavo 34 vyresnieji berniukai ir trys mokytojai – Daiva Šulcaitė, Romas Bieliauskas ir aš. Vaikai, su kuriais važiavome, visi labai kultūringi, labai protingi ir labai suprantantys, kokioje kelionėje esame ir kiek reikia būti dėmesingiems, kad viskas vyktų sklandžiai. Kita vertus, ir vyresnieji labiau patyrę choristai labai daug padėjo mums, mokytojams, – netgi būnant Niujorke, kur milijonai žmonių vaikšto, jie paglobojo jaunesniuosius.

Nežinojau, kaip vaikai jausis skrydžio į JAV metu, bet viskas išėjo labai šauniai. Džiaugiuosi, kad nusileidus anapus Atlanto visi lagaminai buvo ir nė vienam vaikui nereikėjo išgyventi dėl savo daiktų.

Vienintelis buvo didelis rūpestis, kai vienam vaikui reikėjo Baltimorėje operuoti apendicitą. Iš ligoninės jis buvo greitai išleistas, o kadangi mes turėjome išvykti į Filadelfiją, paprašėme šeimos, kurioje vaikas gyveno, jį dar porą dienų pagloboti. Šeima mielai sutiko ir po poros dienų vaiką jau šokinėjantį mums atvežė. Džiaugiuosi, kad viskas pakankamai greitai išsisprendė ir vaiką parvežėme jau sveiką ir dainuojantį.

- Kiek buvo įmanoma, su Šiauliuose likusiais tėvais, kolegomis ir draugais bendravome internetu, nors šis ryšys pakankamai brangus. O šiaip mes rašėme internetinį dienoraštį – tai pats, ko gero, pagrindinis ir pats išsamiausias mūsų bendravimo būdas per visas išvykas pastaruoju metu.

Taip pat kiekvienas vaikas buvo paprašytas aprašyti bent vieną turo Amerikoje dieną. Taigi informacijos, įspūdžių dar bus daugiau.

- Organizatoriai pasistengė mums per kuo trumpesnį laiką parodyti kuo daugiau Amerikos, sakykime, turtų: Vašingtone parodė ir Kapitolijų, Baltuosius rūmus, ir mus priėmė Lietuvos ambasadorius. Be to, mes koncertavome nuostabus grožio Šventojo Mato katedroje ir daugelyje kitų. Kiek nespėjome apeiti, tiek mus vežė autobusu įžymybėms parodyti. Manau, kad mes pirmąją pažintį su JAV padarėme, nes per trumpą laiką pamatėme daug.

- Kadangi dauguma koncertų buvo skirta amerikiečiams ir aš nežinojau, kaip jie reaguotų į lietuvišką muziką, tai vežėme per trisdešimt įvairių kūrinių: pusę lietuviškų, pusę klasikos. Publika ir vieną, ir kitą programą priėmė puikiai.

Aš net vieną kartą surizikavau, nes buvo galimybė atlikti ne suderintąją programą – tai mes dainavome tik lietuviškas dainas. Ir dainavimą klausytojai priėmė puikiai, nors nesuprato žodžių.

- Iki turo su JAV lietuvių bendruomenėmis nebuvo tekę daugiau pabendrauti, todėl organizatoriai pasistengė, kad mes susitiktume su jomis. Dabar labai džiaugiuosi, nes manau, kad užsimezgė pakankamai stiprūs ryšiai su bendruomenėmis, nes vietos lietuviai irgi labai apsidžiaugė mūsų atvažiavimu: jie buvo nustebę išgirdę mus, kai kur sakė: tokio lygio kolektyvo pas mus dar nebuvo. Džiaugiuosi tuo, kad per trumpą laiką JAV mes paskelbėme žinią apie „Dagilėlį“, ir tuo, kad mes tikrai atsakingai atstovavome Lietuvai. Lietuvos vardas buvo minimas tiek koncertų metu, tiek valstijų įstaigose, nes susitikome ir su Filadelfijos, ir su Nju Džersio merais, o Baltimorės merija spalio 21-ąją net paskelbė „Dagilėlio“ diena. Tie dalykai, manau, garsina mūsų šalies vardą.

- Kad įvyko šis mūsų koncertinis turas – savotiškas stebuklas, nes tokiam skaičiui žmonių sugebėti organizuoti nakvynę, maitinimą ir visą kitą logistiką yra ganėtinai sudėtinga. Mums Amerikoje ne kartą sakė: mes labai norėtume jus išgirsti dar kartą ir dar kartą (labai norėjo įsigyti mūsų įrašų), nors tiesioginio pasiūlymo organizuoti dar vieną mūsų koncertinį turą, deja, nesulaukėme. Tai, matyt, ateities didelis darbas, nes noras yra.