Ketė RAINIENĖ
Džiugu, kad mokinukas Mikas pripažintas Lietuvos talentu. Jau vien todėl, kad grojo savais dantimis, o ne svetimais. Nes pastaruoju metu dažniau girdima, kad mokyklose tai vienam dantis išmušė, tai antram nosį sulaužė, tai trečiam kraujus paleido...
O tai jau nėra toks džiugus vaizdas, kaip Mikui laimėjus didįjį piniginį prizą (bene stomatologų įsteigtą), tad puola nukentėjusiojo tėvai į policiją pareiškimų rašyti ir mokytojų gėdyti. Girdi, išleidome vaikelį į mokyklą, o jūs jo neprižiūrėjote - mažylis sužalotas. Ir nesvarbu, kad tam mažyliui jau penkiolika-šešiolika, kad jis tokio amžiaus, kai ir šalies įstatymai jam leidžia savų vaikelių turėti.
Na, mokytojai ginasi: ko jūs, tėveliai, iš mūsų tikitės, jei patys su vienu-dviem namuose nesusitvarkote, o čia, mokykloje mes tokių šimtus turime. Negi manote, kad per pertraukas mes juos kaip kalinius - rankos už nugaros - vorele surikiuosime ir koridoriuose ratais vedžiosime? Fui, sako tėveliai, nieko panašaus, bet jūs privalote užtikrinti jų saugumą, jei pedagoginius mokslus baigėte ir iš mūsų mokesčių algas gaunate...
Kol šie žodžiais pešasi, kol žiniasklaida tokius dalykus viešina, mušeika ir jo auka tik akutėmis klapsi lyg nieko dėti: už juos atsakingi visi - tėvai, mokytojai, policija (ji irgi iš mokesčių gyvena), tik ne jie patys. Ir įdomiausia, kad peštynių priežastis lieka dešimtoje ar dvidešimtoje vietoje - iki jos net nelabai stengiamasi prisikasti.
O kai prisikasama, paaiškėja, kad auka ne auka, o kaip tik agresorius, o mušeika - nukentėjusysis. Nes pasirodo, kad neištvėręs nuolatinių patyčių mokinukas trenkė vienam iš savo skriaudikų ir štai kraujo klanai. O kodėl trenkė? Kodėl nepasikalbėjo, nepasakė besityčiojančiam, kad tai negražu? Spėkite tris kartus. Gal todėl, kad besityčiojančių daug, o jis vienas. Gal todėl, kad mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad visada kalta auka. O gal todėl, kad suaugusieji į mokyklinių patyčių problemas nemėgsta kištis ir dažniausiai pataria iš savo patirties: trenk į dantis, kad daugiau nenorėtų...
Galima pagalvoti, kad visi suaugusieji užaugo bežiūrėdami amerikoniškus animacinius filmukus, kur įžūlus peliukas pneumatiniu kūju suploja katiną, o tas pasimarksto, pasimarksto ir vėl pašoka ant kojų lyg niekur nieko... Bet ačiū Dievui, suaugusieji ne visi skatina muštis, o ir daug vaikų, nors užaugusių virtualioje erdvėje, supranta, kad atsitiktinis smūgis tegu ir neišlavintu kumščiu gali būti lemtingas - paskutinis.
Kruvinos muštynės mokyklose, kai patyčių auka sumuša kurį nors iš savo skriaudikų, dar gana retos, ypač jei palyginsime tai su šio reiškinio - patyčių - paplitimo mastais.
Dažniausiai auka suglaudusi ausis šiaip ne taip išgyvena mokyklą, o paskui visą likusį gyvenimą bijo net šešėlio arba, kas dar baisiau, atsidurusi tinkamoje aplinkoje (yra toks mobingas - darbovietėse paplitęs mokyklinių patyčių atitikmuo) pati pradeda tyčiotis iš kitų. (Tačiau tai jau kito komentaro tema, o šis - apie mokyklinukus.)
Ir tik išskirtiniais atvejais patyčių auka pakelia ranką prieš save. O jau tada visi sujuda lyg naujieną išgirdę: vaje, vaje, mokyklose klesti patyčios... išguiti jas! Tada mokyklos sudaro prevencinių priemonių planus: piešime piešinėlius „Lauk, patyčios, iš mokyklos!“, organizuosime apskritojo stalo diskusijas, ar patyčios negerai, rašysime ataskaitas, kiek tai prevencijai sugaišome laiko ir sunaudojome popieriaus. Bet ir tie planai tik toms mokykloms, kur mirtis apsilankė, ir tik tam, kad sujudusi aukštesnioji valdžia mokyklų direktorių dėl to iš pareigų neatleistų.
O kitose mokyklose ta proga organizuojama akcija - savaitė be patyčių, kur daroma tas pat, tik intensyviau, tik pagreitintu tempu. Bet tik savaitę per metus. Kur dar likusios - penkiasdešimt ir viena? O jos reikalingos kitoms akcijoms, kitiems renginiams. Na, juk išgyvensime, jei pasiseks, iki kitos akcijos-savaitės be patyčių arba iki naujo kraujo ar virvės, jei nepasiseks...
Bet ir tai daro tik mokyklos, mokytojai, nes atrodo, kad tėvų tai neliečia: jie išleido savo vaiką į mokslus ir jų rūpestis baigėsi. Ko gero, taip ir yra. Nes kodėl vaikai savo tėvams nepasipasakoja, kad mokyklose yra skriaudžiami? Gal todėl, kad bijo sulaukti patarimo „Trenk į dantis!“ arba įvertinimo „Skystablauzdis!“
Čia, kita vertus, iškyla klausimas: o iš kur tie vaikai išmoksta tyčiotis? Tik iš animacinių filmukų, iš draugų? O tie draugai - iš ko? Tai klausimai, į kuriuos niekas nenori atsakyti, nes tektų pripažinti, kad besityčiojantysis yra silpnas, kad ir jam trūksta dėmesio, meilės, pagarbos. Kad patyčių liga serga visa visuomenė.
Nes jei pripažintume, tai reikėtų imtis kardinalių priemonių, o ne kažkokio vaikų apsaugos įstatymo, kad fiziškai subrendę jaunuoliai apie seksą sužinotų kuo vėliau arba - dar geriau - niekada...
Gal verčiau vietoj visų akcijų akrakcijų savaitę per metus, mokyklose (o gal jau ir lopšeliuose) pradėti vesti elementaraus etiketo pamokas, kad vaikai išmoktų, jog lietiniai nevalgomi šaukštu, o bendravimas su kitais žmonėmis yra kompromisų, pastangų suprasti kitą žmogų menas? Gal geriau tegul būna penkiasdešimt ir viena savaitė be patyčių, o tik viena - su jomis. Šiaip, profilaktikai - kad niekas šio reškinio nepamirštų.
