Romualdas BALIUTAVIČIUS
Atspėkite, kas gali mirti badu prie vaišėmis apkrauto stalo? Žinoma, lietuvis.
Jeigu jo niekas tris keturis kartus nepaprašys vaišintis, taip ir liks nevalgęs. Nes imtis pačiam iniciatyvos ir įsidėti ką nors į lėkštę, daugelio vyresnės kartos lietuvių įsitikinimu, yra neišsiauklėjimas, ne kitaip.
Nesiimu spręsti, kada ir kaip įsišaknijo šis keistas paprotys. Reikia manyti, dar nuo tada, kai gyvenome vienoje valstybėje su šlėktomis. Parodyti, kad esi išalkęs arba kad kuris nors patiekalas tau dar neregėtas, būdavo labai „neponiška”...
Šitokio provincializmo (plačiąja prasme) kupinas dažno tautiečio gyvenimas. Ir tai išduoda tiek atskiro individo, tiek ir visuomenės elgesys.
Štai sujudome sukrutome prieš artėjantį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Ir ko tik neprasimanoma! Ko gero, kiekvienas prekybos taškas, kiekvienas gamintojas skelbia akcijas, vienaip ar kitaip įpindami krepšinio pavadinimą. „Gerk nealkoholinį gėrimą „Marazm” ir laimėk du bilietus į krepšinio čempionato rungtynes!” - rėkia vienas. - „Valgyk sausainius „Laimingieji” ir su draugu tribūnoje stebėk krepšinio čempionato finalą!” - nenusileidžia kitas. Pirk, žiūrėk, klausykis, gerk, siųsk, dalyvauk... Ir t. t. ir pan. Tiesą pasakius, prekybininkai kitokie niekad ir nebuvo – toks jau jų darbas: kiekvieną, kad ir pačią mažiausią progelę „pritempti” prie savo reikmių. Ir kaip teisingai pastebėjo vienas pažįstamas, visokių akcijų tiek daug, kad laisvų bilietų į čempionato rungtynes seniai turėjo nebelikti.
Kad ir ką besakytų šios sporto šakos aistruoliai, krepšinio čempionatas negali prilygti analogiškam futbolo čempionatui nei savo mastais, nei populiarumu. Pavyzdžiui, ar dažnas prisimena, kur vyko praėjęs Europos krepšinio čempionatas? Taigi. Žinoma, nedidelei valstybei tai puiki galimybė „parodyti save”, tačiau ar viskas deramai padaryta?
„Kliūva” čempionato talismanas Amberis, kurį iš beveik 70 darbų rinko apie 130 tūkst. krepšinio aistruolių. Na, pats piešinukas visai nieko, bet vardas... Amberis... Suprantu, kad tai „suanglintas” gintaro pavadinimas, aliuzija į gintaro kraštą. Tačiau kodėl tai ne Gintaras, ne Gintarėlis, Gintariukas arba Gintarinis? Kodėl iš atvykstančios gausios žaidėjų bei sirgalių armijos atimta galimybė išmokti nors vieną lietuvišką žodį? Kodėl, tarkime, 1980 metais Maskvos olimpiados simbolio meškiuko Mišos rusai nepavadino Bėriu (bear, – angliškai lokys), o pernykščio Pasaulio futbolo čempionato talsimano – leopardo Zakumi afrikiečiams užteko savigarbos „nesuanglinti” kaip nors Leopard, Panther ar pan.? Beje, Zakumi vardas susideda iš raidžių ZA, reiškiančio šalies kodą, ir „kumi”, kas daugelyje Afrikos kalbų reiškia skaičių dešimt. Taigi talismano vardas grynai „čiabuviškas”.
Tuo tarpu lietuviai ir toliau mąsto lietuviškai: tai, kas sava, yra beverčiai dalykai, o štai visa, kas angliška (amerikietiška, vokiška, prancūziška, itališka...), – jėga! Tačiau tiesa yra tokia, kad mėgdžiodami kitus įdomesni pasauliui netapsime. Afrikiečiams tai aišku, o štai dar visai neseniai save „Europos centru” laikiusiems lietuviams - nesuvokiama nors tu ką.
Dažnai galima tik stebėtis lietuvių gebėjimu prisidaryti sau problemų lygioje vietoje. Trintis su lenkais dėl jų pavardžių rašymo gimtąja kalba. Argumentų pažėrė ir viena, ir kita pusė. Nesiimu būti šio ginčo arbitras, tačiau aišku viena: geranoriško požiūrio akivaizdžiai pristigo. Netrukome sulaukti ir atsako: neseniai kažkas lenkų nacionalinės vėliavos spalvomis Punsko parapijoje užterliojo lietuviškus užrašus. Ir čia negali nekilti dar nuo Romos laikų žinomas klausimas: kam visa tai naudinga? Spėju, kad tikrai ne mums ir ne mūsų kaimynams...
Tik piktas ir kompleksuotas žmogelis gyvena nuolat dairydamasis atgal bei reikšdamas pretenzijas dėl tikrų ar tariamai jam padarytų skriaudų. „Amžinai skriaudžiamų” nemėgsta niekas, nesvarbu, ar būtų kalbama apie žmones, ar apie valstybes.
Mūsų vadų provincialus mąstymas dar pasireiškia ir noru žeminti, suminti sau lygius, ir pataikauti tiems, kieno pusėje yra jėga bei autoritetas. Štai prieš dešimtį metų kažkoks Izraelio veikėjas daužė kumščiu vieno rimto valstybės pareigūno stalą. Ir nieko. Šį, švelniai tariant, ekscentrišką svečio poelgį iš mūsų pusės nelydėjo jokie diplomatiniai demaršai ar pan. Prarijome it karčią piliulę ir tiek. Žiniasklaida patriukšmavo ir greit aprimo.
Kitu atveju mūsų diplomatas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis, būdamas oficialus mūsų šalies atstovas, pradėjo viešai bei kritiškai vertinti kaimyninės šalies prezidento žingsnius, vėliau teisindamasis, jog tuo metu buvo tarsi įkritęs į „juodą duobę”... Jeigu šitaip savo poelgį bandytų paaiškinti turguje beržinėmis vantomis prekiaujantis senukas, kaip ir būtų galima suprasti, tačiau kai į „juodas duobes” prasmenga už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomi aukštas pareigas einantys valstybės tarnautojai ir diplomatai?
Santykiai su mūsų kaimynais ne labai kaimyniški. Rusams vis primename apie okupacijos dešimtmečiais patirtą moralinę ir materialinę žalą. Bėda, kad toliau deklaracijų šis reikalas taip ir nepažengė. Ir vėlgi valdžia mąsto kaip plačiagerklė kaimo bobutė: „Ot, ir nepabijojau! Ot, ir išdrožiau tiesą į akis!” Ir ką laimėjome? Be ilgo ir kruopštaus diplomatinių tarnybų paruošiamojo darbo (tam reikalinga patirtis, ryšiai bei kompetencija) šitokie pareiškimai, tegul ir visai teisėti, skamba it įžūlus išsišokimas. Negalime „sustyguoti” ir savo politikos su Baltarusija. Norima vienu metu būti geriems ir opozicijai, ir „batkai” Lukašenkai. Žodžiais deklaruojame ištikimybę demokratijos principams, tačiau tai Teisingumo ministerijai nė kiek nesutrukdė išduoti Minskui duomenis apie Lietuvos bankuose laikomus šios šalies žmogaus teisių gynėjų pinigus...
O kol lietuviai blaškosi, „tėvelis” kuo ramiausiai ir vos per kelias dešimtis kilometrų nuo Vilniaus atominę jėgainę nutarė pastatyti... Lietuviai pabandė rasti užtarėjų Europos Sąjungoje, kurie užtikrino, kad baltarusiai elgiasi tikrai nelabai negražiai: kurgi matyta: jėgainė šalia svetimos valstybės sostinės! Bet, panašu, viskas tuo ir pasibaigė... Ir vėl it yla iš maišo kyšo lietuviškų diplomatijos ir kitų valstybės tarnybų impotencija.
Galima tęsti be galo... Kaimynystės santykių problema didesnė, nei būtų galima sutalpinti į kelias laikraštines eilutes. Neabejotina ir tai, kad jeigu Lietuva savo sienomis ribotųsi su Sachara, vieną dieną kuris nors karštakošis valstybės veikėjas imtų priekaištauti kaimyninėms šalims, kam tos naktimis iš dykumos vagia smėlį. Ot, imtų ir drąsiai bei principingai išdrožtų tiesą į akis, ir ką tu jam? Tokia, va, ponai, lietuviška turginė diplomatija: žodžiais mes drąsūs. Tačiau toliau žodžių niekas ir nejuda.
