Romualdas BALIUTAVIČIUS

Pasakysite, jog vargu kas gali būti bendra tarp 600 m. prieš Kristų gyvenusio pasakėtininko ir mumis visaip besirūpinančių bei apie mūsų naudą be paliovos galvojančių prekybos centrų. Ir būsite neteisūs. Prekybos šventovėse dažnai vaikštinėju ne todėl, kad pinigai kišenes degintų ar kažko labai reikėtų – tiesiog ateinu kaip į muziejų, sugebantį kiekvienąkart mane nustebinti vis naujais eksponatais, prekybininkų neišsenkančia fantazija, alegorijomis bei kitokiomis išmonėmis.

Žinoma, perskaitęs šias eilutes gal kas pasakys: „Na ir kas? Juk ir taip aišku, kaip mus „mausto“, bet ką gi padarysi? Valgyti reikia. Produktų reikia...“

Galbūt ne visų didžiausia esmė - sutaupytuose centuose: nepatinka, kai mane laiko „pilka mase“, su kuria galima daryti, kas tinkama. Jeigu pamatyčiau prie kurio nors prekybcentrio durų jo „generalinį“ su ištiesta ranka: „Žmogau, paaukok – man dar trūksta pusės milijono, kol įpirksiu „Lamborginį“! Ir ką? Ir nieko. Tikrai paaukočiau. Tikrai neuždavinėčiau kvailų klausimų: „Kaip čia dabar? Tamsta žongliruoji milijonais, o prašai išmaldos?“ Svarbu, kad daiktai būtų vadinami tikraisiais vardais.

Aišku pastebėjote, jog sveriami produktai susitraukė iki protu nepaaiškinamų dydžių. Seniau viskas buvo aišku: pakuotė kruopų svėrė kilogramą, sausainiai, vafliai, plytelė šokolado – šimtą gramų... Dabar kitaip. Kažkoks gudrus prekeiva sumąstė: „Mažai kas gi žiūri, koks svoris nurodytas pakuotėje. Vadinasi, galiu sumažinti svorį ir šiek tiek numušti kainą. Žmonės griebs manydami, jog moka už kilogramą!“ Ir ką? Ir nieko. Prekyboje dabar apstu 800 gramų ryžių, perlinių kruopų ar kitokio gėrio pakuočių bei 0,9 litro aliejaus butelių. Tačiau išradingas prekeivių protas tuo neapsiribojo. Pasirodo ir nuo 800 gramų dar galima sau „nusignybti“ 50 gramų! Šitaip netrukus pasirodė 750 gramų pakuotės, sausainių pakeliai su 95 gramais sausainių, šokolado plytelės, „nepriaugusios“ iki apskrito svorio 10 gramų, pomidorų padažas, kurio šiais prekybininkų siautėjimo laikais į stiklainį betelpa 50-60 gramų mažiau, ir t. t., ir pan. O kadangi kalba eina apie tūkstančius pakuočių, už kurias sumokame mes, nieko nenutuokiantys pirkėjai, galima tik spėlioti, kiek iš to uždirba gamintojai ir mumis (tiksliau, mūsų piniginėmis) besirūpinantys prekybos centrai. Kažkas pastebėjo: „Jeigu žmogus ieško, kas jį apgautų, būtinai atsiras, kas tai ir padarys“.

Pastebėjote, kokiu smulkiu šriftu surašomos etiketėje produkto sudėtinės dalys, visokie „E“? Mažai vietos? Kažin. Pirkėjas to neturi matyti! Svarbiausia, kad iki šiol nėra įstatymo, šiuo aspektu ginančio vartotojų teises, todėl šrifto dydį nustato patys prekybininkai.

Dažnai ant dešros, dešrelių, duonos ar kitų produktų pakuočių pamatysi karingą užrašą: „Be konservantų!!!“ Taip, konservantų nėra, tačiau ar daug geresni produkte esantys emulgatoriai, dažikliai, stabilizatoriai, purikliai bei kitoks cheminis šlamštas? Kartais gamintojai irgi imasi kalbėti „alegoriškai“ kaip pasakorius Ezopas: žinodami, jog dažnas vengia „E“ raidelėmis pažymėtų produktų, etiketėse nurodo cheminių junginių pavadinimus: vietoje E250 (vėžį sukeliantis konservantas) tiesiog „natrio nitritas“, vietoje E339 - trinatrio fosfatas (žmogaus organizme suriša kalcį) ir pan. Kas belieka? Skaityti etiketes ir nesiraminti, jog „nežinai, nuo ko tunkama“. Sunku perskaityti etiketę, kyla abejonių? Palikite prekę ant lentynos. Nepirkite vien todėl, kad „visi perka“. Produktų be cheminių priedų rasti galima - reikia turėti noro ir kantrybės. Kodėl savo ir savo artimųjų sveikatos sąskaita turėtume pirkti „nekenksminga“ chemija užterštus produktus ir taip  kažkam padėti kaupti kapitalą? Visi prekybos taškai laikosi ant eilinių pirkėjų pinigėlių. Tokių, kurie už kilogramą druskos gali mokėti 50 litų - vienetai, štai kodėl norom nenorom prekybininkai ir gamintojai turi savo apetitus derinti prie eilinio pirkėjo. Jeigu šiandien žmonės nustotų pirkę, kas jiems kenksminga ar nenaudinga, greitai rinkoje tokių prekių nebeliktų. Tai vienos valstybės tarnautojos, dirbančios Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, nuomonė.

Jeigu dažniau lankotės viename kuriame prekybos centre, ilgainiui jau žinote, kas ir kur padėta. Nužingsniuoji, paimi, susimoki ir išeini. Tačiau vieną dieną atėjęs pamatai: tau reikalingos prekės  perkeltos į kitą salės vietą. Tapo tradicija, jog kai kuriuose prekybos centruose prekės nuolat „migruoja“ - nuolat kilnojamos iš vienos vietos į kitą.  Ir nebūtinai ieškant geresnio išdėstymo, bet tam, kad mus priverstų vaikščioti. O bevaikščiodamas ir beieškodamas gali papildomai kraitėn įsidėti ir tai, ko galbūt visai nereikia...

Neretai panašių tikslų siekia ir visokios prekybininkų skelbiamos akcijos. Tarkime, ištrimituojama jog tam tikros rūšies žuvis atpigo 50 procentų! Nuvažiuoji į parduotuvę, o į tave žiūri kaip į marsietį: „Seniai pardavėme“. - Kaip „seniai“? Juk praėjo vos pora valandų, kai atsidarė parduotuvė!“ - bandote kalbėti. - „Ir kas? Buvo kokie 2-3 kilogramai. Greitai išpirko...“ Ką gi, akcijinės žuvies neliko, bet jeigu jau atvažiavote į parduotuvę, jūs rasite ko joje nusipirkti ir be žuvies. O tai, kaip sakoma, ir reikėjo įrodyti...

Prekybininkų ezopinės kalbos veiksmingumą mažina kai kurios nedidelės gudrybės. Jei pamatote užrašą, jog šaldytos vištų krūtinėlės kainuoja „tik 14 litų“. Mintyse „tik“ pakeiskite į „net“. Turėtų padėti... Jeigu skaitote arba girdite reklamą, kaip jums pasisekė kokią nors prekę nusipirkti perpus pigiau, pasidomėkite, kada baigiasi jos galiojimo terminas... Tada nereikės vartoti apkartusio „nupiginto“ aliejaus arba parėjus išmesti per kelias valandas supuvusių mandarinų... Atsargiai su išpardavimais bei didžiulėmis nuolaidomis. Teko matyti, kaip prekių kainos nenatūraliai išpučiamos, kad po to jas būtų galima „nupiginti“. Patiklus pirkėjas moka tiek pat ar net daugiau, bet išeina patenkintas: ot, akcija! Ot, pasisekė!

Kiekvienąkart atėjus į parduotuvę nederėtų „spiginti akimis“ - taip nesunku praryti bet kokį prekybininkų siūlomą jauką. Reikalingas „vidinis filtras“, kuris atsiranda per ilgesnį laiką, kruopščiai atsirenkant visa, ką siūlo mūsų gerove „besirūpinantys“ prekybos centrai. Juk atsargųjį ir Dievas saugo.