Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje rugpjūčio 15 d. vyko tradicinė Žolinės vakaronė. Susirinkusieji smagiai ir turiningai leido laiką, prisiminė senąsias tradicijas, bendravo su giminaičiais, draugais, pažįstamais.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiauliečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę aplankyti žolynų turgelį, paragauti kvapnios žolelių arbatos bei šviežios naujojo derliaus ruginės duonos, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, pasimėgauti liaudiška muzika, dainomis, šokiais.

Turime didžiuotis savo unikalumu
„Kiekviena tauta turi kažką savito ir unikalaus. Pavyzdžiui, pasidairę po pasaulį žinome, kad Žolinė – katalikiška šventė. Tačiau taip, kaip Lietuvoje, ji daugiau niekur nešvenčiama. Kitur nėra rodoma tokia pagarba žolynams“, – sakė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.
Be to, tradicija pagerbti žolynus atėjo iš daug ankstesnių laikų nei krikščionybė. Krikščioniškos ir katalikiškos tradicijos susijusios praktiškai visose kalendorinėse šventėse. Tai labai graži sąsaja, verčianti jaustis unikaliais.
Todėl anot jos, kiekvienais metais per tradicines šventes stengiamasi kuo tiksliau, gražiau, turiningiau atkartoti senąsias tradicijas. Juk būtent tradicijų puoselėjimas daro mus išskirtinius.

Žolynai – sėkmei prišaukti
Žolinė neįsivaizduojama be pašventintų žolynų. Puokštė labai svarbus šventės akcentas. Nuo seno tikėta, kad kiekvienas augalas puokštėje turi tam tikrą reikšmę ir pagerina žmogaus gyvenimą. Siekiant, kad magiškos puokštės savybės veiktų svarbu sudėtą puokštę pašventinti, todėl nespėję to padaryti šv. Mišiose, galėjo jas atsinešti į Žolinę, kur žolynus pašventino atvykęs klebonas.
Žolynai saugo namus nuo nelaimių, piktųjų dvasių, ligų ir gaisro. Pašventinta ir sudžiovinta žolynų puokštė laikoma prie šventųjų paveikslų ar kitoje garbingoje namų vietoje. Jų dedama statant naują namą, jais smilkomi namai prieš audrą ar sunegalavus gyvuliui.
Šventėje žolynais prekiaujanti Vita papasakojo, kad žoleles galima vartoti kaip priemonę, gydančią sveikatos sutrikimus ir puoselėjančius išorinį grožį. Pavyzdžiui, žmonės siekdami išvengti virškinimo problemų, prašo kiečių, metėlių. Kepenų ir tulžies veiklos gerinimui – jonažolių. Inkstų, kepenų problemoms išvengti – šlamučių. Grožiui puoselėti – levandų.
Arbata – sveikatai stiprinti
Norint būti sveikesniems reikia užplikyti ir gerti žolelių arbatą. Tą buvo galima padaryti ir apsilankius Žaliūkių malūnininko sodyboje. Susirinkusieji ragavo tik šią dieną verdamą gardžią ir kvapią arbatą iš septynių vaistingų žolynų.
„Žoleles susirinkome patys, jas išdžiovinome ir dabar verdame arbatą. Vaistažolių arbatą gerti sveika. Be to, ant laužo virta arbata turi visai kitokį skonį nei užplikoma. Ji daug skanesnė ir visų labai mėgstama“, – kalbėjo Etnografijos skyriaus darbuotoja Gražina, per šventę visus vaišinusi ypatinga arbata.
Tą dieną pirmą kartą ragaujama šviežiai kepta, ką tik nupjautų ir iškultų naujojo derliaus rugių duona. Tad apsilankę Žolinės šventėje taip pat galėjo pasivaišinti malūnininko troboje kepta šviežia Žaliūkių duonele.

Pašventino ne tik žolynus, bet ir duoną
Kepėja Jūratė paaiškino, kad tradicija šią dieną kepti naujojo derliaus duoną, atsirado dar prieš krikščionybę. Anksčiau tikėta, kad išsikepus pirmojo derliaus duonos, bus atiduodama pagarba, augalus globojančioms dvasioms. Todėl visi nekantriai laukdavo šios dienos ir valgydavo duonelę, keptą ant klevo lapų, duonkepei. Siekiant pradžiuginti vaikus, dažniausiai ji buvo kepama ančiuko formos ir puošta varpomis arba aguonomis.
„Anksčiau duona buvo pagrindinis maistas visiems. Šią dieną turtingesni žmonės kiekvienam vaikui iškepdavo po ančiuko formos duonelę. O skurdžiau gyvenantys – dalydavosi“, – pasakojo Jūratė.

Vaikučiams – įvairios linksmybės
Vargu ar įmanoma įsivaizduoti šventę be žaidimų. Žaliūkių malūnininko sodyboje vaikučiams taip pat netrūko linksmybių. Jų laukė įvairios pramogos nuo sodybos teritorijoje įrengtų medinių žaidimų konstrukcijų iki edukacinių užsiėmimų ar pasijodinėjimo poniu.
Didelio būrio lankytojų susilaukė edukacinių užsiėmimų kampelis. Šį kartą vaikučiai turėjo unikalią galimybę susipažinti su senąja lietuviškos kryždirbystės tradicija. Pamatyti kryždirbių eksponatų ir pabandyti juos atvaizduoti popieriuje.
Edukacinių programų vadovė Viktorija sakė, kad vaikai mielai imasi šio darbo: „Vaikučiams sekasi puikiai. Piešti, turbūt, patinka visiems vaikams. Vieni bando atvaizduoti kryžius, kiti piešia sodybos aplinką.“

Išsikepus pirmojo derliaus duonos, bus atiduodama pagarba, augalus globojančioms dvasioms.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Susirinkusieji galėjo paragauti septynių žolynų arbatos.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

S. Milvidienė: „Kiekviena tauta turi kažką savito ir unikalaus. Pavyzdžiui, pasidairę po pasaulį žinome, kad Žolinė – katalikiška šventė. Tačiau taip, kaip Lietuvoje, ji daugiau niekur nešvenčiama. Kitur nėra rodoma tokia pagarba žolynams.“
Dovydo STAPONKAUS nuotr.