R. Pekarskienė: „Kai į reanimaciją atvežamas sunkiai sergantis ligonis, gydytojai tuo metu tikrai donorystės kortelės neieško. Jie tam neturi laiko, nes kovoja už žmogaus gyvybę.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šeštadienį Šiauliuose, Pastoraciniame centre, paminėta Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Renginio metu kalbėta apie kraujo, kaulų čiulpų ir organų donorystę, organų transplantacijos procesą. Šiauliečiai nuo 18 metų galėjo neatlygintinai duoti kraujo, registruotis Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, pasirašyti asmens sutikimą organų donoro kortelei gauti.

Potencialių organų donorų trūksta
Remiantis statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje praėjusiais metais mirė 42 tūkstančiai žmonių, iš kurių potencialiais donorais tapo tik 107. Donorystei prieštaravo 32 proc. artimųjų. Šiuo metu sutikimą, kad jų organai ar audiniai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, davė 6 398 (35 proc.) vyrai ir 11 874 (65 proc.) moterys.
Nacionalinio transplantacijos biuro prie sveikatos apsaugos ministerijos komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė sako, kad potencialių organų donorų taip mažai, nes donorystei reikalinga specifinė smegenų mirtis.
„Žmogus turi mirti ligoninėje, pajungtas prie specialios aparatūros, palaikančios organų gyvybines funkcijas. Kitu atveju asmens organai transplantacijai netinkami“, - sakė R. Pekarskienė.
Specialistės teigimu, asmenis nuo donorystės atbaido apie organų donorystę ir transplantaciją sklandantys mitai. Žinių stoka, baimė ir neatsakingai skleidžiama informacija kursto neigiamą visuomenės nuomonę, dėl kurios sunkiai sergantys ligoniai netenka paskutinės vilties išgyventi.
Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, kad gydytojai, sužinoję apie asmens norą būti donoru, nebesistengs išgelbėti asmens gyvybės. Taip pat klaidingai mąstoma, jog žmogus, turintis donorystės kortelę, bus specialiai nužudomas dėl organų.
„Tai tėra tik mitai. Nė vienas gydytojas nežino, kad pacientas turi donorystės kortelę, nes tie duomenys yra konfidencialūs ir saugomi Nacionaliniame transplantacijos biuro registre, todėl šių duomenų niekas kitas daugiau gauti negali. Be to, kai į reanimaciją atvežamas sunkiai sergantis ligonis, gydytojai tuo metu tikrai donorystės kortelės neieško. Jie tam neturi laiko, nes kovoja už žmogaus gyvybę“, - mitus neigė R. Pekarskienė.
Specialistės teigimu, Lietuvoje dažniausiai persodinami inkstai ir akių ragenos, rečiausiai – širdis, plaučiai, kepenys.

Skatina nelikti abejingais
„Šiaulių donoras“ neatlygintinų donorų organizacijos direktorė Danutė Jakštonienė ragino nebūti abejingiems, domėtis donoryste ir užkrėsti savo gerumu aplinkinius. Taip pat skatino įsigyti donoro kortelę ir taip išreikšti pritarimą donorystei po mirties.
„Visuomenės nariai turėtų skatinti vieni kitus tapti donorais. Mediko ar paties donoro žodis, pavyzdys gali labai daug“, - pastebėjo specialistė.
Padėti ligoniams ragino ir šiuo metu inkstų transplantacijos laukianti Jolanta.
„Būtent ši diena patvirtina mano norą būti išgelbėtai. Aš nuoširdžiai tikiu, kad bent keli iš jūsų perduos savo artimiesiems žinią, kad gali kitam išgelbėti gyvybę. Mažiausiai noriu, kad manęs pagailėtų. Galbūt aš nepanaši į tikrą ligonę, bet iš tiesų mano liga labai sunki, galinti atimti regėjimą ar net kvėpavimą. Šiuo metu esu fizikai priklausoma nuo aplinkinių: medicinos aparatų, gydytojų, seselių. Negaliu bėgioti, greitai vaikščioti, valgyti, gerti, ką noriu. Nuolatinė savęs kontrolė naikina mane psichologiškai. Žinojimas, kad bet kurią dieną galiu pasijausti dar blogiau, stiprybės neprideda. Tik donorystė man suteiktų viltį gyventi kokybiškiau“, - skaudžia patirtimi dalijosi moteris.

Apie donorystę kalbama ir mokyklose
Šiaulių universiteto gimnazijos biologijos mokytoja Giedrė Narkevičiūtė pasakojo, kad aktyvioje donorystės veikloje dalyvauti ir neatlygintinai duoti kraujo pradėjo prieš dvylika metų. Jos tikslas - padėti jauniems žmonėms suprasti donorystės prasmę.
„Per savo pamokas mokiniams pasakoju apie donorystę ir jos reikšmę. Ir jei iš trisdešimties nors du ar trys mokiniai sutinka paaukoti kraujo, laikau, kad tikslą pasiekiau. Dabar jauni žmonės apie donorystę žino pakankamai, tiesiog reikia juos papildomai paskatinti ir padrąsinti“, - kalbėjo G. Narkevičiūtė.
Mokytojos teigimu, mokiniai dažniausiai klausia, ar duodami kraujo jie neužsikrės kokiomis nors ligomis. G. Narkevičiūtė sako, kad tokiais atvejais ji besidominčius ramina patvirtindama, jog taikant šiuolaikinius kraujo ėmimo metodus nei teorinių, nei praktinių prielaidų užsikrėsti nėra. Aiškino, kad kraujas imamas į sterilią vienkartinę kraujo surinkimo sistemą, naudojant vienkartines darbo priemones, todėl įvairiomis infekcijomis tikrai neužsikrės.

Renginio metu kalbėta apie kraujo, kaulų čiulpų ir organų donorystę, organų transplantacijos procesą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.