„Kokie čia titulai? Esu tautodailės kūrėjas, Žemaičių dailininkų sąjungos narys, - sako Vilius Biskis, nepaprastai turtinga asmenybė, pasirengusi atsakyti į visus klastingus „Blico“ klausimus. Turbūt nereikia nė aiškinti, jog būdvardį „turtingas“ reikia suprasti grynai perkeltine prasme?

- Kalbamės Kovo 8-ąją – Tarptautinę moters dieną. Kas lengviau: prakalbinti medį ar sustabdyti kalbančią moterį?

- Man atrodo, kad lengviau prakalbinti medį... (Juokiasi). Medį, jei ir nuskelsi, dar gali priklijuoti, gali sumažinti formas, o jeigu bandysi „mažinti“ moteriškę, liūdnai gali pasibaigti...

- Žmonai dovanojate savo sukurtus papuošalus. Kodėl gi jų neperkate? Gal žmona „buhalterė“ taip kietai tvarko finansus, kad lėšų šitokiems pirkiniams kaip ir nebelieka?

- Mano žmona visai ne buhalterė, o trikotažo technologė... Informatoriai jus klaidingai informavo.

- Nurausiu jiems ausis... Tačiau eikime toliau. Vatikano dvasiškiai jūsų užsiprašė padaryti kryžių. Kaip reagavote sužinojęs? Ar labai „pasikėlėte“?

- Daug aš tų kryžių esu pridaręs. Bet kai sulaukiau skambučio iš Vatikano – paglostė mano savimeilę! Daugiau šnekėjo su mano žmona, mat ji kalba itališkai. Tad problemos nebuvo. Įdomiausia iš tos serijos, kad gavau Vatikano apdovanojimą – didžiulį raštą. Jame aš įvardintas kaip „Vilius Biskienė“, mat žmona derino projektus, bendravo ir t. t.

- Ir kaip pasijutote po to, kai jums „pakeitė lytį“?

- Įdomiai pasijutau! (Juokiasi). O kai dar gavau iš Italijos laišką, juokėsi visa gatvė, mat gavėjas ant voko irgi buvo nurodytas kaip „Vilius Biskienė“.

- Darote ir sprindinius kryželius, ir kelerių metrų aukščio kryžius. Įdomu, ar tapote nors kiek šventesnis juos bedarydamas?

- Esu sovietų laikais restauravęs ir bažnyčias... Tokį darbą dirbant jauti atsakomybę. Nesvarbu kas ir ką bešnekėtų. O šventėjimas - dalykas sudėtingas. Kai per daug pasidarai šventas, „dedi čierką“ ir vėl nusileidi ant žemės... Grįžti į pirminį lygį taip sakant.

- Jūs dažnai esate pastebimas visokiose parodose. Gal kartais per daug laisvo laiko turite?

- Laiko neturiu iš viso, bet domiuosi kolegų darbais. Pamatai kitą, ir pats kažkiek tobulėji. Negali gyventi užsidaręs...

- Girdėjau, esą „pusė pasaulio“ yra jūsų draugai bei pažįstami. Iš kur toks populiarumas?

- Nežinau, kieno tai duota... Sunku pasakyti. (Šypsosi). Blogų žmonių nėra – kiekvienas pats žiūri per savąją prizmę. Rytą autobuse matai: vos įlipa žmogelis ir jau ieško „ukazijų“. Piktas. Nusišypsai jam, ir žmogus visiškai pasikeičia. O jeigu atsakytumei tuo pačiu – liūdna būtų. Man anksčiau yra sakę: „Oi, koks tu storas!“- „Ponia, - atsakiau, - jūs skonio neturite“. Žiuri ji į mane... O pradėk pykti - kas būtų? Lyg savęs veidrodyje nematyčiau...

- Namuose iš mamutų ir kitokių priešistorinių gyvių kaulų kuriate skulptūras. O ar mėgstate troškintus raugintus kopūstus su šonkauliukais?

- Ne, kopūstų aš iš viso nemėgstu. Eidamas per turgų tą vietą stengiuosi apeiti lanku... (Juokiasi).

- Esate surinkęs bene didžiausią trintukų kolekciją pasaulyje. Kodėl nebandote kolekcionuoti „trintukais“ vadinamų bendrapiliečių?

- Nežinau, ar didžiausią? Bet turiu virš 2000. Žmogus-trintukas gal ir tiktų į kolekciją, bet kažkaip nežinau.. Žmonėmis reikia rūpintis, o čia paprasčiau. Kito net neišpakuoju...

- Jūsų darbai iškeliavo į Ameriką, Vokietiją, Italiją... Ar nebuvo kilusi mintis įkandin jų pačiam pasispustyti padus?

- Ne. Niekur geriau ir smagiau nerandu. Lietuvoje visai gerai. Esu buvęs užsienyje, bet pasilikti gyventi ten nenorėčiau. Nepavydžiu jiems tos laimės.

- Esate išdrožęs kunigaikštį Vykintą. Aišku, pats Vykintas pozuoti negalėjo. Taip pat vargu ar turėjote jo nuotrauką... Kas gi tuomet jums pozavo?

- Mėgstu istoriją ir turiu net penkias Lietuvos istorijos knygas, pradedant Šapoka. Dar man padėjo profesorius A. Janulis, davęs tarpukario Lietuvoje išleistus, pieštus kunigaikščių atvirukus – per trisdešimt jų. Aišku, svarbus menininkų požiūris, dar pasitelkiau ir savo fantazijas... Kūrėme kunigaikštį Vykintą Tveruose, per plenerą. Tik vėliau klebonas jo nepašventino, mat kunigaikščio pagonio būta... Nevalia.

- Jūsų pavardė Biskis asocijuojasi su „biškis“...

- ...Galima įvairiai kaitalioti: ir „B“, ir „P“ raidę įstatyti...

- Ne tai turėjau galvoje... Ar patiktų šitoks pavardės variantas, kaip „Truputis“?

- Irgi nieko. Kai kas taip ir vadina! Dar nuo mokyklos laikų. Tarp kitko, mano pavardė labai sena. Arba mano tėvų vardai: Kalikstas ir Kunigunda. Kalikstas – buvo toks popiežius. Sesuo – Algina. Reti vardai.

- Dalis tautodailininkų neslepia simpatijų pagonybei. Jūs, atrodytų, darote kryžius, tačiau gal ne veltui sakoma, jog apsilankymas garaže žmogaus automobiliu nepaverčia...

- Pagonybė – istorija. O kita – mados reikalas. Juk niekas nežino, kaip tada buvo iš tikrųjų? Jeigu kas mus nukeltų į anuos laikus, būtų „kirdich“. Neišgyventume. Juk tada retas keturiasdešimties sulaukdavo. Taip kad į tą neopagonių judėjimą reikėtų žiūrėti kaip į romantiką. Ko nežinai - „suromantini“.

- Kaip atrodo, kas yra visų svarbiausia, kad gyvendamas žmogus jaustųsi laimingas?

- Svarbu turėti sveikatos ir mėgstamą darbą. Ir kuo daugiau. Aišku, jeigu visi dantys bus iškritę – irgi prastai... Kad tie dabartiniai žmonių norai kažkokie nesveiki... Visi nori būti milijonieriais! Bet tada neliks kam dirbti juodus darbus.

- Ką po 50–100 metų apie jus turėtų kalbėti žmonės?

- Man jokio skirtumo. Svarbiau, jei apie mano anūkus ar proanūkius bus kalbama gerai... Va, čia visas įdomumas! Tiek nesu nusipelnęs, kad mane prisimintų po 200 metų. Ne tokius pamiršta. Va, atėjo Leninas visiems laikams ir jį jau baigia pamiršti. O čia... (Juokiasi). Baikit jūs komedijas!

- E. M. Remarkas rašė maždaug šitaip: „Kuo didesnę kaltę gyvieji jaučia mirusiems, tuo aukštesnius paminklus jiems stato“. O kaip jūsų įsivaizduojate savo amžino poilsio vietą?

Pakaktų akmenuko su užrašu: „Atostogas leidžiu gerai. Laukiu draugų“.

Klausimais kryžiadirbį kryžiuoti bandė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jam į akis „žaibavo“ fotokorespondentas Vadimas SIMUTKINAS