Zita KATKIENĖ
Išgyvenome ir antrąjį ilgąjį savaitgalį. Dauguma - prie jūros, kur buvusieji pastebėjo, jog ne tik antrai kojai vietos beveik nebuvo, bet ir kvėpuoti beveik nebuvo kuo. Karščio ir spūsties alinami žemiečiai žino, jog jei pasitaikė karštas savaitgalis, tai jį ir reikia išnaudoti tinkamai - kaitintis saulėje, pliuškentis jūroje, nes Lietuvoje karšta ilgai nebūna - gali vėl prapliupti lietus...
Nelietuviško karščio alinami ir Mindaugines šventėme - Valstybė dieną. Jau tradiciškai viso pasaulio Lietuviai tą dieną gieda valstybės himną. Natūraliai, tarsi organiškai gimusi idėja, kurią sukūrė praėjusią vasarą Lietuvos tūkstantmečio garbei per pasaulio vandenis plaukę lietuviškos jachtos dalyviai. Net ir neplanuodami sukūrė liepos 6-osios tradiciją, kuriai abejingų nėra - daininga Lietuvių tauta tik tęsia senolių tradicijas: ir darbui, ir vargui, ir šventei - savos melodijos. Dar garsiau nuo Valstybės dienos bus dainuojama ir M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją Jūs”, kuri šiandien jaunimo lūpose skamba garsiau, nei Tautos himnas. Patriotinės dainos konkurse „Daina Lietuvai” ši daina pripažinta geriausia iš 141 konkursui pateiktos dainos.
Autoriui jau įteikta ir penkių tūkstančių litų premija, nors pats Marijonas šia daina taip labai nepasitikėjo - galvojo, jog padainuos vieną kartą Arkikatedroje per Kovo 11-osios šventę, ir daina bus pamiršta. Deja - tautai daina patiko iš pirmo karto - nesudėtingus priedainio žodžius dainavo visa Arkikatedros aikštė. Vienu ypu užkariauta lietuvių širdis. Ir patriotinės dainos konkurso komisijai patiko daina. Užkabino lietuvius, manyčiau, ne kas kitas, bet tas vienintelis klausimas: „Ar mylit ją Jūs?”, kuris šiandien ir yra svarbiausias kiekvienam lietuviui.
Ne tik tam, kuris, pasipustęs padus išėjo laimės ieškoti svetimame krašte ir ten ne tik džiaugiasi geresniu (ar blogesniu) gyvenimu, bet ir patyrė savo namų niekad neapleidusį žmogų užplūstančią nostalgiją. Tad ar visi, vakar šventusieji Valstybės dieną Lietuvos pajūryje, centrinėje miesto aikštėje, sode, darže ar garaže, taip drąsiai galėtų pasakyti, kaip tai daro Marijonas Mikutavičius: „Aš myliu Lietuvą”... Be jokių kompromisų ir be abejonių.
Nors minusų daug daugiau nei pliusų. Vien futbolo gerbėjams verčiau šiandien neprisipažinti esant lietuviais, nes mūsų futbolininkai Lietuvos vardo pasaulyje seniai negarsina. Sugniuždyti šiandien ir Šiaulių futbolininkai, pralaimėję net penkerias rungtynes iš eilės. Nesėkmė tikrai verta klubo trenerio galvos. Ir, žinoma, nemeilės Lietuvai...
Atrodo, kad šiandien nėra nieko svarbiau už tai, kad tik žmogus nemylėtų savo krašto. Net ir Bažnyčia tuo pasirūpino, vienu ypu iš bažnyčios išvariusi daug daugiau lietuvių, nei komunistai per penkis dešimtmečius. Visai kas kita, kai žmogus neina į bažnyčią dėl to, kad bijo savo vienintelės komunistų partijos, kai neina, nes bijo netekti posto ar darbo. Ir visai kas kita, kai neina, nes nenori ten eiti, kai Archikatedra užtrenkė duris prieš Algirdo Mykolo Brazausko karstą. Viešai, prieš visą pasaulį bažnyčia parodė nemeilę Lietuvos žmogui. Tai kitąkart užtrenks duris ir prieš visą Lietuvą? Tad ir kyla marijoniškas klausimas: „Ar mylit ją Jūs, bažnyčios hierarchai, jei duris užtrenkiat prieš elementarią pagarbą Lietuvos žmogui?” Ir šiandien jau niekas neabejoja tuo, kad bažnyčia nemyli žmonių, tai kam mums ji, ko mums ten eiti? Pasimelsti galime ir pajūryje, ir sode, ir darže...
Net ir nereikia vardinti „didžiosios” valdžios, seniai atitrūkusios nuo žmonių, pastarųjų dienų sprendimų, ugdančių nemeilę Lietuvai: pensinio amžiaus didinimas, motinystės pašalpų mažinimas, ragina žmogų: jei jau esi šio sunkmečio dalyvis, tai malonėk to nepamiršti. Tik ar po to labiau mylėsi Lietuvą?
Tačiau net ir sunkmečiu ne kiekvienam lietuviui sunku. Tuo įsitikino Valstybės kontrolieriai, patikrinę Moters ir vaiko klinikos statybos finansinius reikalus. Po tikrinimo paaiškėjo, kad pastaruosius šešerius metus statybos finansiniai popieriai „tvarkomi” neskaidriai, iš valstybės aruodo semiant dešimtis milijonų. Tad ir kyla klausimas: o kur tie Valstybės kontrolieriai buvo visus tuos šešerius metus, jei susizgribo kaip tik dabar, kai Šiaulių apskrities viršininko administracija, dosniai dalijusi ligoninei milijonus, jau panaikinta. Nelieka nieko kito, tik paklausti marijoniškai: „Ar mylit ją Jūs, kad taip dosniai rieškutėmis semiate milijonus?” Ir atsakymas aiškus - mylite, nes jums galima daryti taip, kaip norite. Jūs, valdininkai, galite paimti iš valstybės kišenės tiek, kiek panešate, nes puikiai žinote, kad tikrintojai atsiras pačiu laiku, kai jau visi galai nugramzdinti į vandenį - drumstą it mazutas.
Tiesa, valdininkai ne tik moka imti pinigus iš valstybės kišenės, bet kartais ir nemoka pasiimti to, ką galėtų paimti. Praėjusią savaitę paaiškėjo, jog Savivaldybės tarnautojai gali likti nepritraukę ES lėšų, kurios skiriamos Psichikos sveikatos centro dienos stacionarui įrengti. Daug diskutavę dėl to, ar reikalingas toks Dienos stacionaras Šiauliams, iki šiol nepadarė beveik nieko, kad lėšos nenuplauktų pro šalį. Lyg miestui nereikėtų nei to Dienos stacionaro, nei 3,6 milijono litų.
Bet ne - ne apie tokią meilę M. Mikutavičius dainuoja. Lietuvos dainius stengiasi įrodyti, jog ir tada, kai nesi patenkintas valstybės ar miesto valdžios sprendimais, net ir tada, kai matai daugelį blogybių ir niekšybių, vistiek gali nepriklausyti tiems, kurie koneveikia, kurie maišo su purvais. Net ir būdamas pavargęs nuo tų visų valdžių ir valdininkėlių triukų, kuriais kasdien tenka stebėtis, gali drąsiai pasakyti „Aš myliu Lietuvą”, nes juk Lietuva - tai ne tie, kurie ją gniuždo ir alina. Bet ar mylit ją Jūs?..
