Mykolas DEIKUS
Ištaškyk milijoną, bet elegantiškai ir mandagiai. Tokia išvada peršasi stebint teismų sprendimus, kuriais prisidirbę pareigūnai, valstybės tarnautojai grąžinami į darbą arba jiems priteisiamos dešimttūkstantinės kompensacijos.
Nepavyko prisiminti stebuklingo atvejo, kad Šiaulių valdžia būtų iš darbo išmetusi prisidirbusį valdininką. Priešingai – kai laikraščiai ir Vaikų teisių kontrolierė primygė uodegą Savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjui Vaidučiui Visockui, administracijos direktorius Vladas Damulevičius leido išslysti savo noru. Kaip ir tarp mūsų, čigonų, vagių pasitaiko, taip ir tarp konservatorių išimčių būna. Antai V. Damulevičiaus bendrapartietis, buvęs Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje, dabar Radviliškio rajono savivaldybei vadovaujantis Vitolis Januševičius išspyrė prisidirbusį seniūną, kurio daugelis kaip baubo bijojo.
Tai, kas įvyko toliau, – puikiai atskleidžia tai, kas iš tiesų valdo Lietuvą. Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad buvęs seniūnas iš darbo atleistas neteisėtai ir jam priteisė mažne šimtatūkstantinę kompensaciją, kuri bus sumokėta iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ne dėl to, kad eksseniūnas būtų tiesiog šaunus vyras, nusipelnęs valdiškų „babkių“, o todėl, kad visuomeninio turto taškymas į kairę ir į dešinę Lietuvoje nelaikomas šiurkščiu nusižengimu. Todėl buvusio valdininko atleidimo iš darbo istoriją ir tai, kas Lietuvoje laikoma šiurkščiu nusižengimu, vertėtų nupasakoti nuodugniau.
Taigi dar treji metai iki to, kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsiruošė į didžiąją skalpų medžioklę, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitolis Januševičius nuskalpavo Šeduvos (kaimiškąjį) seniūną. Valdininkas iš pareigų ištėkštas po to, kai Savivaldybės auditoriai atliko patikrinimą ir pasigedo turto, kuriam buvo išleisti mokesčių mokėtojų pinigai.
Dar 2006-aisiais tarp Rajono savivaldybės administracijos, Šeduvos seniūnijos ir bendrovės „Dobilas“ buvo sudaryta statybos darbų rangos sutartis. Tačiau nei iš šio, nei iš to atsiranda dar viena bendrovė, kuri atlieka darbus – tvarko langus, keičia trinkeles. O kai auditoriai pasigenda langų ir trinkelių, užlaužia seniūnui uodegą, šis ima mojuoti – girdi, jis čia niekuo dėtas, Savivaldybė atsakinga už viską.
Valdininko išvedžiojimus, kad kalta ne pinigus mokėjusi seniūnija, o darbus užsakiusi Savivaldybė, Šiaulių apygardos administracinis teismas atmetė. Teismo nuomonė sutapo su tautos nuomone – prisidirbai, mielasis, tai ir atsakyk.
Tačiau ar daug matėte nuteistų, nubaustų valdininkų (tai, kad šio sakinio pabaigoje autorius nepadėjo klaustuko – ne klaida, nes tikrai nematėte, - red. past.). Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad Šiaulių apygardos teismas buvo neteisus, nes valdininkas nepadarė jokio šiurkštaus pažeidimo, todėl buvo atleistas neteisėtai. Kodėl? Ogi todėl, kad įstatymuose pinigų taškymas – eilinis „švelnus“ nusižengimas. Šiurkščiu pažeidimu nelaikomas net girto pasirodymas darbo vietoje. Prisimenate Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje Vaclovo Volkovo istoriją? Gavo papeikimą ir baudą. Bet jeigu Vyriausybės atstovas ar eksseniūnas būtų iškoneveikęs kokį nors pilietį, – va tada tai jau įstatymas būtų perkūnu nugriaudėjęs, visu griežtumu.
Ne, Temidės svarstyklės nepjauna grybo. Jos buvo tvarkingai balansuojamos du dešimtmečius ir tauta net nepastebėjo, kad balansas – ne jos naudai.
Praėjus dvidešimčiai metų po takoskyros, kai įžengėme į šviesų Nepriklausomybės kelią, iš esmės niekas nepasikeitė. Galiausiai paaiškėjo, kad ir toji takoskyra daugiau buvo menama, simbolinė. Išsivėdėjus Atgimimo dvasiai į valdžią grįžo tie, kurie pirmuosiuose savivaldybių ir Aukščiausiosios tarybos rinkimuose buvo palikti už borto. Kas dabar valdžioje praėjus dviem dešimtmečiams? Tie patys komunistų partijos veikėjai, fabrikų direktoriai, komsorgai, partorgai, komjaunimo instruktoriai ir partsekretoriai. Tuo metu, kai tauta dainavo, buvusieji tyliai perėmė valstybės turtą į savo rankas, jų sudaryti klanai, politinės-finansinės grupuotės dabar realiai valdo valstybę ir atvirai tyčiojasi iš tautos balso. Pavyzdžiui, didesnio absurdo nebūtų galima ir įsivaizduoti, kai dešiniųjų Vyriausybę Šiaulių apskrityje atstovauja buvęs Komunistų partijos pirmasis sekretorius, „tovariščius“ V. Volkovas. Tačiau net pats premjeras leido suprasti, kad šioje situacijoje – bejėgis ką nors pakeisti. Ir kiek tokių volkovų per visą Lietuvą?
Per du dešimtmečius Vilniaus valdininkija taip sustygavo įstatymus, poįstatyminius aktus, kad dabar prisidirbusį valstybės tarnautoją praktiškai neįmanoma nei atleisti iš darbo, nei realiai cypėn pasodinti. Gali metų metus kaišioti į ratus pagalius, tempti, vilkinti sprendimus arba išvis atmesti piliečių prašymus, bet svarbu, kad tarnautojas visa tai darytų mandagiai. Tai yra, nesikeiktų (bent jau į akis), nekoneveiktų, neįžeidinėtų ir pan. Nes taškyti valstybės, savivaldybių, tai yra mūsų, kaip mokesčių mokėtojų, pinigus Lietuvos valstybėje nelaikoma šiurkščiu nusižengimu. O sovietmečiu galiojusi taisyklė, kad vogti iš valdžios – ne nuodėmė, ir dabar aktuali kaip niekad. Tik jeigu sovietmečiu buvome visko šeimininkai ir drauge neturėjome nieko, tai dabar su tokia pat sėkme ir užsidegimu vagiama visos tautos gerovė.
Tiesa, yra ryškus skirtumas. Sovietmečiu galima buvo vogti iš tautiečių, bet, šiukštu, ne iš valstybės. Dabar galima vogti, švaistyti, taškyti valstybės lėšas ir apiplėšinėti piliečius, bet tai daryti reikia mandagiai, elegantiškai, rafinuotai.
