Šiaulių miesto valdžia toliau sau gyvena pagal principą „mes pasitarėme ir aš nusprendžiau“. Daugybė pavyzdžių rodo, kad prieš priimant svarbius sprendimus valdininkai nėra linkę tartis su gyventojais, nesvarbu, kad klausimai atsiliepia viso miesto ateičiai. Tik bėda ta, kad dažnai pirma padaroma, o po to žiūrima, kas iš to išėjo.
Mindaugas LAURINAITIS
Atradimo džiaugsmas yra nepakartojamas, bet atliekami bandymai su gyventojais turėtų turėti bent kažkokius jei ne teisinius, tai moralinius apribojimus. Gal valdininkams atrodo kitaip. Juk gyventojai jiems – tik statistika, beje, mažėjanti ne į gerąją pusę.
Tiesa, gyventojai turi savo teisėtus atstovus – savivaldos rinkimuose išrinktus politikus, kurie lyg ir turėtų paisyti visuomenės interesų. Tačiau, kaip savivaldos principus ir nario priesaiką įgyvendinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, lieka neaišku, nes prieš dvejus metus vykusiuose savivaldos rinkimuose susiformavo valdančioji koalicija ir tik keletas politikų sugeba viešai kelti nepatogius klausimus bei ieškoti teisybės. Tik, deja, dažnai tie klausimai taip ir lieka neišgirsti, lyg tas balsas tyruose. Bet kaip kitaip, kai dauguma tik garsiai rėkia, o perrėkti tokį šurmulį reikia milžiniškų pastangų ir kantrybės.
Taip pat lieka neaišku ir tai, kaip išrinktiesiems politikams tinkamai atstovauti savo rinkėjams, kai iš principo kitoje barikadų pusėje stovėti turinti vykdančioji valdžia taip pat yra partijų statytiniai. Nemažai reikšmingų miestui ir jo gyventojams sprendimų dėl partinių interesų konflikto ir įstrigo – iššvaistyta daug laiko, mokesčių mokėtojų pinigų (ypač kai nesėkmingai bandyta sujungti įvairias švietimo įstaigas ar įgyvendinti kitas reorganizacijas). Vietoj to, kad dirbtų miesto labui, aukštus postus užimantys valdininkai užsiima politikavimu. Deja, politinį turgų kelia ir miestiečių išrinktieji, vieną kartą per mėnesį vykstančius posėdžius paverčiantys farsu.
Lieka neaišku, kaip dirbti miesto labui reikia ir Savivaldybės skyrių vedėjams bei specialistams, kurie, vieša paslaptis, neretai darbo vietą gauna tik per politinę liniją. Net aukštas pareigas užimantys valdininkai yra prasitarę, kad rezonansiniais ir miesto gyvenimui aktualiais klausimais turi savo, neretai priešingą, nuomonę, bet privalo vykdyti valdančiosios koalicijos valią ir nieko negali padaryti. Bet ar tikrai nieko negali padaryti? Beje, dažnai nieko nereiškia ir tai, kad savo nuomonę išsakysi garsiai – valdančioji dauguma vis tiek padarys taip, kaip jiems reikia.
Pavyzdžiui, kaip tai buvo su daug atgarsių sulaukusiu sprendimu padovanoti Šiaulių arenos techninį projektą Ukrainai, dėl kurio dabar tyrimus pradėjo prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba. Nors įvairių skyrių vedėjai tada prieštaravo tokiam sprendimui, nes, jų nuomone, valdišką turtą negalima dalyti dykai, tad derėtų siekti bent kokios naudos miestui, bet meras su dauguma Tarybos narių vis tiek padarė savo – sužaidė tautų draugiškumo korta ir atidavė milijono litų vertės dokumentus ukrainiečiams, nors iš tokio sprendimo miesto gyventojai naudos negavo. Tik padėkos raštą iš vieno Ukrainos miesto savivaldybės ir pažadą bendradarbiauti. Už milijono litų vertės dovaną daug ką galima pažadėti.
Šiaulių miesto valdininkai dažnai pirma ką nors padaro ir tik po to galvoja apie pasekmes, nors dažnai tos pasekmės miesto gyventojams būna skaudžios. Sunkiai protu suvokiamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus mėgstamas sprendimų priėmimo būdas, apie kurį pats valdininkas neseniai garsiai prisipažino žurnalistams – priimti sprendimą, o po to kiti tegul nors ir teisme bando įrodinėti, kad buvo padaryta ne taip, kaip reikėjo. Galbūt nieko nuostabaus, kad šiam valdininkui nebaisūs net teismai, nes jo vadovaujama Savivaldybės administracija jau ne kartą buvo atsidūrusi teisme kaip atsakovas.
Net jeigu kas nors ir kreiptųsi dėl Savivaldybės sprendimų į teismą, kas iš to? Teismo išlaidos bus padengtos mokesčių mokėtojų pinigais, o neretai neteisingi sprendimai priimami kolektyvinės atsakomybės būdu – sugalvoja vieni, patvirtina kiti, o įgyvendina dar kiti. Kaltų nė su žiburiu nerasi. Net jei ir teismas nuspręstų ne Savivaldybės naudai, tai irgi nieko nereiškia. Kaip parodė Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis dėl Šiaulių miesto mokyklų klasių komplektavimo tvarkos – keli šios tvarkos punktai prieštaravo Švietimo įstatymui, bet net ir įsiteisėjus teismo nutarčiai valdininkai neskubėjo keisti įsisenėjusios ir prieš įstatymus einančios tvarkos.
