Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kiek metų turi praeiti po žymiausio Šiaulių menininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901-1986) mirties, kad būtų pasirūpinta jo kūrybiniu palikimu? Kokia turi būti pagal to menininko projektą pastatyto namo – paveldo vertybės – būklė, kad jis būtų pradėtas remontuoti?

Kadangi per dvidešimt metų miesto valdžiai G. Bagdonavičiaus namas, galintis tapti šio menininko memorialiniu muziejumi, nė motais, juo jau susirūpino ir šiauliečiai, gyvenantys Vilniuje. 

Vilniuje įsikūrusi bendrija „Šiauliečių klubas“, kuriam priklauso daug žymių Šiauliuose gimusių ar gyvenusių žmonių, Šiaulių miesto merui atsiuntė laišką, prašydami priimti sprendimą dėl dailininko Gerardo Bagdonavičiaus memorialinio muziejaus steigimo Aušros alėjoje 84 esančiame jo name.

Viktoras Jurgelevičius, bendrijos „Šiauliečių klubas“ Vilniuje valdybos pirmininko antrasis pavaduotojas, sako suprantantis, kad „Šiauliečių klubo“ pasiūlymas tam tikra prasme konfliktuoja su dabartine ekonomine situacija, tačiau vis dėlto tikimasi, kad miesto valdžia imsis veiksmų, jog dabar name gyvenančios šeimos būtų iškeltos ir pastatas pradėtas remontuoti taip rezervuojant  patalpas memorialiniam Gerardo Bagdonavičiaus muziejui.

„Iki maždaug 1960 metų Gerardas Bagdonavičius buvo vienintelis profesionalus ir labai produktyvus menininkas Šiauliuose – jis meno pagrindus čia padėjo, o „Aušros“ muziejuje dabar yra beveik penki tūkstančiai jo darbų - juos laikyti fonduose nėra logiška, - teigia Viktoras Jurgelevičius. -  Tai ir buvo tie pagrindiniai motyvai, paskatinę „Šiauliečių klubą“ kreiptis į Šiaulių miesto vadovus.“

O kokia yra apverktina G. Bagdonavičiaus namo būklė, Vilniuje gyvenantys žymūs šiauliečiai akivaizdžiai įsitikino atvykę tiek į Šiaulių dienų, tiek į kitus miesto renginius. 

Net ir šiemet 100-osioms Gerardo Bagdonavičiaus gimimo metinėms tik „Aušros“ muziejus išleido albumą ir surengė jo kūrinių ekspozicijas, o šio menininko namas, kuris priklauso miesto savivaldybei, nuo dailininko mirties vis dar lieka visiškai apleistas, nors ir įrašytas į valstybės saugomų paveldo objektų sąrašą kaip vertingas medinės architektūros objektas kartu su Žaliūkių malūnu.

Žaliūkių malūnui pasisekė: „Aušros“ muziejus rado finansinių galimybių atstatyti ne tik malūno pastatą, bet ir visą jo kompleksą - projektą finansavo Lietuva ir Norvegija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą. O štai Gerardo Bagdonavičiaus namui per dvidešimt penkerius metus tik kartą buvo parodytas „dėmesys“ – 1996 metais ant jo sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta.

Nors reikia pripažinti, kad pastangų keisti padėtį – įamžinti G. Bagdonavičiaus atminimą ir taip kelti Šiaulių prestižą - buvo.

Pasak miesto Kultūros skyriaus vedėjos Patricijos Poderytės, šių metų rugpjūtį buvo teikiamas investicinio projekto idėjos aprašymas dėl G. Bagdonavičiaus namo Aušros alėjoje rekonstravimo ir suaugusiųjų edukacinio centro su muziejine autentika jame įsteigimo. Visam tam būtų reikėję kiek mažiau nei dviejų milijonų litų.

„Kiek žinau, tam nepritarta, nes pritarta teikti Salduvės parko projektą. O koks tai projektas, aš supratimo neturiu, nes jo nesu mačiusi“, - apgailestauja Kultūros skyriaus vedėja.

Kitas G. Bagdonavičiaus atminimo įamžinimo projektas, teiktas Kultūros skyriaus, nebuvo atmestas, nes buvo siūlyta įsteigti šio menininko vardo stipendiją Šiauliuose gyvenančiam ar besimokančiam dailininkui tobulinti meistriškumui, dalyvauti stažuotėse, konkursuose, simpoziumuose ir meniniams projektams parengti.

Stipendija, kaip ir dar trys siūlytos kitų Šiaulius garsinančių žmonių vardais pavadinti, turėjo būti skiriama metams – po tūkstantį litų kas mėnesį.

„Kaip ir pritarta toms stipendijoms, bet jei mes gauname 150 tūkstančių litų finansavimą kitiems metams, tai negalime net jų nuostatų rengti – iš ko jas finansuosime, - sako Patricija Poderytė. - Ir vis dėlto aš manau, kad pirmiausia reikia rekonstruoti pastatą – Šiauliai neturi daug pastatų, turinčių istorinę vertę.“

Taigi ar kokių nors priemonių dėl Gerardo Bagdonavičiaus memorialinio muziejaus ir menininko atminimo Šiauliuose įamžinimo imsis Savivaldybė, paraginta „Šiauliečių klubo“? 

Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas atsako, kad dėl „Šiauliečių klubo“ pasiūlymo surengti Gerardo Bagdonavičiaus kūrinių ekspoziciją gali būti kalbama su muziejumi, Juliaus Janonio gimnazija, kadangi ten G. Bagdonavičius yra dirbęs, o dėl memorialinio muziejaus steigimo Aušros alėjos name negali būti nė kalbos. 

„Mano nuomone, jis (pastatas, - red. past.) turėtų būti atiduodamas valstybei – ar kurtų muziejų, ar nekurtų, turėtų ji apsispręsti, nes mes nesame savivaldybė, kuri turėtų daug muziejų savo, - teigia meras. - Aš dabar nematau galimybės, kur lėšų imti, tarkim, rekonstruoti buvusį Bagdonavičiaus namą. Kad ir būtų – klausimas, o kam jis būtų skirtas, kas ten kurtųsi. Be abejo, biudžetininkai labai norėtų kurtis, bet yra daug biudžetinių įstaigų, kurių plėtros aš nematau perspektyvų.“ O kad taip pat principingai meras kalbėtų ir apie buvusioje „Elnio“ teritorijoje planuojamą įkurdinti Kultūros fabriką, kuris praris kone dešimt milijonų litų, nors menininkai jau dabar sako, kad tas fabrikas bus niekam nereikalingas. Tačiau šis projektas stumiamas buldozerio principu.

Kaip teigia meras, reikėsią mėnesio ar dviejų, kad Savivaldybės administracija nutartų, kokius pasiūlymus teikti politikams dėl G. Bagdonavičiaus namo. Nors valdiškas kėdes toje pačioje Savivaldybėje J. Sartauskas trina bemaž porą dešimtmečių, ir atrodytų, kad jau buvo pakankamai laiko priimti sprendimą... 

O „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza sako abejojantis, ar muziejus ryžtųsi iš Savivaldybės perimti G. Bagdonavičiaus namą: „Eksponatų yra, ekspoziciją padaryti tikrai galima, nes tai nėra milžiniški pinigai – ne tokie, kokių reikia pastato restauravimui, sutvarkymui. Reikia, kad pastato šeimininkas ieškotų finansavimo jei ne Lietuvoje, tai bent užsienyje – vis tiek surastų“.