A. Natkevičius: „Manau, klaidingai tikimasi, jog globos namus uždarius, vaikų globa šeimose bus labai pigi.”
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Vakarų pasauliui priskiriamų 29 šalių reitinge išvardytos šalys, kuriose auga laimingiausi vaikai. Vertinta materialinė vaikų gerovė, sveikata, saugumo užtikrinimo galimybės, elgesys ir rizikos, būstas ir aplinka... Lietuva atsidūrė 27-ojoje šio reitingo vietoje.
Kaip žinia, vis dar plūduriuojame institucinėje vaikų globos sistemos geldoje – prie negarbingos vietos prisideda ir tai.
Girdėta ar negirdėta organizacija – SOS vaikų kaimai Lietuvoje? Čia globojami vaikai auga šeimose, kartu su SOS mama, kartu su broliais ir seserimis. Tad Lietuvoje gerų pavyzdžių yra.

Kodėl institucija – ne vaikų labui
Labdaros paramos fondo „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ direktorius Audrius Natkevičius sako, kad visose sferose, susijusiose su vaikais, turime labai daug kur pasitempti.
Kas lėmė, kad vaikai auga nepalankiomis sąlygomis? A. Natkevičius pirmiausia siūlo įvertinti 1918 – 1940 m. nepriklausomybės laikotarpį. „Lietuvoje vaikų globos namų faktiškai nebuvo. Vaikai buvo globojami parapijose, prie bažnyčių arba jais pasirūpindavo artimieji, t. y. globoti juos imdavo giminės ir pan. Sovietų Sąjungos pradžioje, po Spalio revoliucijos, buvo sukurta sistema, kurioje vaikai, jeigu netekdavo tėvų ar kildavo menkiausių abejonių dėl tėvų patikimumo, gana lengvai patekdavo į globą institucijoje, kurioje žmogus nuasmeninamas, ir galų gale tapdavo mažas uždaros sistemos sraigtelis be savo nuomonės, pozicijos, be ateities. Darbo su biologinėmis šeimomis, kad vaikai galėtų grįžti namo, faktiškai nebuvo. Vaikai buvo paimami ir turėjo minimalias galimybes grįžti į tą šeimą“, – sako direktorius.
Sovietinė globos sistema rėmėsi dideliais globos namais, dažnai ir internatais, kur vaikai buvo ne tik globojami, bet ir mokėsi toje pačioje vietoje, mažai išeidami iš tų erdvių. „Tad 10 – 15 metų gyvenę tokioje sistemoje ir išėję į realų pasaulį, kur reikia susirasti ir išlaikyti darbą, megzti socialinius ryšius, rūpintis buitimi, kurti šeimą ir auginti vaikus, jie dažniausiai nesugebėdavo prie jo pritapti, surasti savęs. Jie nematė, kaip funkcionuoja šeima, bendruomenė, todėl retai kuris nepakliūdavo į savotišką uždarą ratą: kurdavo šeimą, susilaukdavo vaikų ir galiausiai viską prarasdavo. Ir jau jų vaikai augdavo globos institucijoje“, – sako A. Natkevičius.

Rūpestinga vaikų globa šeimose – nerealu?
Bet pati valstybė dar sunkiai susigaudo, ko siekia ir eina ne visai tiesiais keliais. „Žmonės vis geriau supranta, kad vaikus globoti reikėtų ne globos institucijose, bet šeimose, bendruomenėse, jog vaikai neišvažiuotų toli nuo savo artimųjų ir namų. O kas atsitiko? Kai apie 2005 m. atėjo ES fondų parama, mes turėjome puikią galimybę iš esmės pertvarkyti senąją institucinę globos sistemą. Visi apie tai kalbėjo, o baigėsi tuo, kad labai didelės lėšos buvo panaudotos tų pačių globos namų renovavimui – buvo pakeisti langai, apšiltinti pastatai, įrengti geri dušai ir tualetai. Tačiau pačios globos sistemos niekas nepertvarkė“, – apie paradoksalų žingsnį sako direktorius.
Pinigai buvo išleisti, patalpos sutvarkytos, bet globos sistema, kurioje vaikas galėtų augti šeimoje su savo globėjais, liko neįgyvendinta. Globos namų vadovai ir savivaldybių žmonės džiaugėsi – žiūrėkite, mes sutvarkėme, renovavome pastatus, mes įkūrėme šeimynas. Taip, čia yra tiesos – vaikų gyvenimo sąlygos pagerėjo.
Bet atkreiptinas dėmesys į vieną dalyką, kuris klaidina visuomenę. Vaikų globos namuose buvo įkurtos vadinamosios šeimynos, bet jos iš esmės nepakeitė globos pobūdžio. „Ta šeimyna – viso labo fiziškas vienos didelės grupės padalijimas į dvi mažesnes su tų grupių socialiniais darbuotojais, su auklėtojais. Gerai, jeigu su atskiru įėjimu, dažnai – dėl akių įrengtomis virtuvėlėmis. Pasikartosiu – pati globos sistema išliko. Tik pavadinus grupę „šeimyna“ vaikui juk geriau netapo. Deja, tokia „pertvarka“ buvo džiaugiamasi, ir globos namų vadovai, mano geri pažįstami, ją labai gynė ir didžiavosi. Užsiminus apie vaikų globą šeimose, susilaukdavau pastabos, kad tai nerealu, kad nebus tokių šeimų“, – pasakoja A. Natkevičius.
Tad šiuo atveju likome instituciniai. Lietuvą dėl institucinės globos kritikuoja ir ES. NVO mano, kad valstybė jau pradeda suprasti, kokių pokyčių reikia. Dar ir šiandien apie 2,6 mln eurų vis tiek yra numatyta išleisti pertvarkyti, renovuoti esamus globos namus. Dalis pinigų skirta pagyvenusiems žmonėms, socialinės globos namams. Bet yra ir 4 – 5 vaikų globos namai, kurie bus už šiuos pinigus remontuojami. Kodėl pėdiname vis dar tuo pačiu keliu? Skirta parama neša ir savo jungą – suremontavęs tą patį pastatą dar netrumpą laiko tarpą turėsi juo naudotis. Meškos paslauga.

Būti globėju Lietuvoje nėra prestižas
„Ministerija skelbia apie gerus ketinimus, bet faktiškai tikroji pertvarka, tikėkimės, prasidės po kokių 3 – 4 metų. Dabar turi būti skelbiami konkursai ir naudojamos ES lėšos sukurti metodikoms ir metodologijoms, kaip ši pertvarka turi atrodyti – kaip ir kur vyktų, kaip vaikai būtų globojami šeimose arba šeimynose, kaip bus atrenkami globėjai, kokia pagalba bus teikiama jiems ir pan. Taigi šitoje vietoje pertvarka labai sunkiai skinasi kelią“, – teigia direktorius.
Prezidentės iniciatyva didinti išmokas globėjams yra gera, tačiau to negana. Jie turėtų sulaukti ir pagalbos. „Atkūrus Nepriklausomybę globėjams buvo mokama nemaža išmoka už globojamą vaiką – tai buvo labai gera pradžia. Deja, globėjo įvaizdis per keletą metų sumenko. Taip atsitiko dėl to, kad nebuvo pagalvota apie profesionalią globėjų atranką, apie globojamų vaikų skaičių, apie paramą sunkiais momentais, atokvėpio dienas, apie supervizijas ir paramos grupeles“, – teigia direktorius ir primena atvejį viename rajone, kur didelėje šeimynoje gyveno daugiau nei 20 vaikų. Kaip galima tikėtis kokybės tokiose šeimynose, kur tiesiog fiziškai neįmanoma prižiūrėti tiek vaikų? „Jokia normali šeima tiek vaikų negloboja. Mes patys esame susidūrę, kai globėjai gavo pinigus, bet iš tikrųjų nesirūpino vaikais, nes šie buvo tik pinigų šaltinis ir darbo jėga žemės ūkyje. Dar vienas skaudus pavyzdys, kai vaikams buvo draudžiama prie vieno stalo su globėjais valgyti, o namuose iš durų buvo išimtos rankenos, kad vaikai nepatektų į kitus kambarius ir virtuvę. Dažnai kilus didesniems konfliktams, ypač su paaugliais, globėjai atsisakydavo globos, ir vaikai vėl grįždavo į globos namus. Tokie atvejai griovė globėjo prestižą bei pasitikėjimą visa sistema“, – aiškina direktorius.
„Manau, klaidingai tikimasi, jog globos namus uždarius, vaikų globa šeimose bus labai pigi. Juk šitas darbas yra labai sunkus, reikalauja didžiulio atsidavimo ir sveikatos, tad žmogus, kuris nori ir gali to imtis, turi turėti socialines garantijas, gauti padorų atlyginimą, turėti atostogas, kad galėtų pailsėti. Ir mes to siekiame Lietuvoje“, – teigia direktorius. Šiame pertvarkos procese labai svarbus bendruomenės vaidmuo. Ji turi padėti kaimynystėje gyvenančios šeimoms, kurioms trūksta tėvystės įgūdžių, jos nelabai moka tvarkytis savo buityje. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje stengiamasi palaikyti problemiškas šeimas, padedama susitvarkyti su savo vaikais, kad šie nepatektų globon.

SOS mama ir tėtis – beglobiam vaikui
Apie 2003 – 2004 m. SOS vaikų kaimų draugija siūlė statyti SOS vaikų kaimą ir Šiauliuose, bet Šiauliai tuo metu sakė, kad nereikia, ieškojo kitų kelių...
Vienas svarbiausių tikslų, kuriuos kelia SOS vaikų kaimai, pasak A. Natkevičiaus, – tai galimybė vaikui augti su savo tėvais. „Reikia daug dirbti su tėvais, padėti jiems sunkiais momentais, ugdyti jų tėvystės įgūdžius, kad vaikų nereikėtų paimti iš šeimos. Aišku, jeigu tėvai nedaro žalos vaikams ir jiems nėra pavojinga ten augti“, – sako direktorius.
Kitas žingsnis – jeigu vaikai vis tiek atsiduria pas globėjus, šiems būtinai turi padėti specialistai. Ir tai nuolatinis procesas, ne vienkartinis gaisro gesinimas. Šeimoje turi būti globojami ne daugiau kaip 3 vaikai (jeigu yra brolių seserų, tai gali būti ir daugiau). Tada normalus gyvenimas – pagaliau pasiektas. Lieka ir šansas, kad vaikai, jeigu socialinės tarnybos dirbs su biologiniais tėvais, galbūt galės grįžti namo. Bet tik tuomet, kai jie bus reabilituoti, t. y. sugebės prisiimti atsakomybę.
„Mes manome, kad vaikų globos namų vienu mostu nenubrauksi. Turėtų likti nedideli globos namai – yra vaikų, kurie nepritampa šeimose dėl įvairių sutrikimų, specifinių dalykų. Ten socialinių darbuotojų komanda teiktų globos ir kitas specifines paslaugas, padėtų sunkesniems vaikams, o tokių yra ir bus.“