Vaikų dienos centre itin skatinama piešti ir kurti. Kaip ir namuose, vaiko kambary, taip ir čia erdvę puošia įvairūs vaikų piešiniai, kiti darbai.
Ramunės DAMBRAUSKAITĖS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių miesto vaikų dienos centro „Gelbėkit vaikus“ maždaug 100 kvadratinių metrų erdvė išpuošta vaikų rankdarbiais, piešiniais – šilta ir jauki, kad vaikas jaustųsi taip, lyg būtų namuose. Šio centro direktorė ir pedagogė Indrė Dambrauskienė sako, kad čia dirbama ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais, todėl užsimezgusi draugystė ilgai nenutrūksta.
– Kokie vaikai ateina į vaikų dienos centrus?
– Čia ateina vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Tokių šeimų grupei priklauso tėvai, netekę darbų, nepilnos, mažas pajamas gaunančios šeimos.
Tai ir vaikai, kurie turi emocinių sutrikimų, kuriems trūksta užimtumo, motyvacijos mokytis. Emociniai sutrikimai susiję su nuotaikos nebuvimu, nenoru bendrauti, vaikas yra užsisklendęs, nervingas, linkęs į pykčio priepuolius. Šiais laikais pasitaiko dažniau emocinių sutrikimų – tai lemia ne tik kompiuteris, didelis krūvis vaikams tenka mokykloje, popamokinė veikla taip pat būna sudėtinga. Yra ir gabesnių vaikų, ir yra vaikų, kuriems trūksta motyvacijos mokytis. Kiti vaikai tiesiog nori dalyvauti popamokinėje veikloje, nes mokamiems būreliams jų tėvai neturi lėšų.
- Kokia veikla siūloma centre?
- Pirmiausia mes centre rūpinamės pamokų ruoša, o moksleiviai ateina ir per „langus“ tarp pamokų, ir pavakariais. Drauge mes ruošiamės renginiams, vykstame į kitus dienos centrus pasisvečiuoti, lankome ir dailės studiją, taip pat ir čia piešiame. Mūsų veiklos amplitudė labai plati. Vykstame į ekskursijas, pramogines viktorinas, sportuojame ir teikiame kompiuterinio ugdymo pamokas.
Ypač populiarūs fizinio lavinimo užsiėmimai, sportiniai renginiai, nes vaikai nori labai judėti. Todėl kieme ir stadione rengiame sporto varžybas, sudarome galimybes žaisti krepšinį, futbolą.
Mūsų dienos centrą lanko vaikai iš Vijolių vidurinės mokyklos, taip pat yra viena mergaitė iš kitos mokyklos – iš viso 25 vaikai nuo 7 iki 17 metų.
– Tai toks yra socialinių pedagogų darbas?
– Ne tik - jie lanko vaikų šeimas, bendrauja su tėvais. Pavyzdžiui, jei šeimai reikia padėti užpildyti kažkokius dokumentus arba tarpininkauti, tarkim, kad ir pasų poskyryje, tai jie irgi padeda.
Socialiniai pedagogai aktyviai dalyvauja šeimų gyvenime, drauge sprendžia iškilusias problemas. Stengiasi, kad tėvai su vaikais kuo daugiau bendrautų, pavyzdžiui, organizuodami bendras talkas.
Mes stengiamės glaudžiai susieti mūsų vaikų dienos centro vaikų ir tėvų laisvalaikio formas: gavę bilietų į koncertus, spektaklius, kiną, juos padalijame tėveliams, centro vaikų broliams ar seserims.
Kodėl taip darome? Nes dažniausiai tėvai būna bedarbiai, kiti gyvena iš neįgalumo pensijų. Trūksta jiems įsiliejimo į socialinę aplinką, jie stokoja ir bendravimo su vaikais įgūdžių, ir neskiria tam laiko. Tad tėvai yra skatinami domėtis tėvyste ir mokomi bendrauti savo vaikais.
Mums, ko gero, labai neblogai sekasi tėvus šviesti: rengiame seminarus, mokymus, kompiuterio raštingumo kursus. Beje, keli iš jų po kursų rado darbus.
- Kokių rezultatų galima pasiekti?
- Dirbti be rezultato tikrai nesinori. Mes skatiname ne tik tėvų ir vaikų bendrą veiklą, bet ir miesto dienos centrų veiklą. Mūsų dienos centras veikia nuo 1997 metų ir nuo tada nė vienas vaikas, kiek žinau, nėra papuolęs į įkalinimo įstaigą, nėra padaręs kažkokių sunkių nusikaltimų. Užaugęs jis susiranda darbą, gyvena pagal savo išsilavinimo galimybes, sukuria šeimą. Yra baigusiųjų aukštąsias mokyklas vaikų.
Per 16 mūsų centro darbo metų maždaug 200 vaikų iš 170 šeimų pasikeitė. Žinoma, yra tokių, kurie nesikeičia ir po dešimt-dvylikos metų, yra tokių, kurie čia pabūna ir keičiasi. Pas mus vietos yra ribotos – dabar lanko 25 vaikai, todėl kiek galime, tiek maksimaliai išnaudojame vaikų dienos centro galimybes.