„Mama kažkada siūlė susilietuvinti pavardę, bet aš nemanau, kad man savo tėvo pavardės reikėtų gėdytis“, – sako Seimo narys Valerijus Simulik. Šįkart šiaulietis sutiko pabėgti nuo Seimo aktualijų ir papasakoti „Šiaulių naujienų“ skaitytojams, kokie ryšiai jį sieja su Ukraina, kodėl jo pavardė būtent tokia, kodėl jis nepažįsta savo giminaičių ir dar daug kitų neviešintų dalykų.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
– Kodėl jūs esate V. Simulik, o ne Simulikas?
– Pagal lietuvių kalbos taisykles aš esu Simulikas, mano pavardę beveik visi sulietuvina. O pavardę aš gavau iš amžiną atilsį tėvo, kuris buvo ukrainietis. Jis yra kilęs iš Vakarų Ukrainos, iš Užkarpatės. Būtent to regiono, kurį visi vadina baltuoju. Tai todėl tokią pavardę ir turiu. Tiesa, mama kažkada siūlė susilietuvinti, bet aš kažkaip su tuo nelabai sutikau. Nemanau, kad man kažkodėl savo tėvo pavardės reikėtų gėdytis.
– Gimėte Lietuvoje?
– Tikrai taip. Mano tėvas tarnavo Zoknių oro uoste, buvo puskarininkis ar karininkas, tiksliai nežinau. Prie lėktuvų jis ten dirbo. O mano mama – lietuvaitė. Kai jie susituokė, ir mamos pavardė pasidarė Simulik. Aš manau, kad bet kurioje valstybėje, bet kurioje visuomenėje žmogaus teisė apsispręsti dėl savo giminystės, dėl savo giminės pavardės. Šiandien aš tuo tikrai esu patenkintas. Daugelis pripratę yra, ypač dabar, kai Lietuva tapo atvira valstybe. Šiuo metu tų pavardžių yra labai daug ir įvairių.
– Turite giminaičių Ukrainoje?
– Aš nesu lankęsis ant tėvo kapo, bet turiu didžiulį norą nuvykti į Ukrainą, į Chustą, kur jis yra palaidotas. Tuo pačiu pamatyti tėvo gimines, nes mama kažkada yra buvusi ir sakė, kad aš turiu ir pusbrolių, ir pusseserių. Tiesa, aš jų nesu matęs. Internete, socialiniuose tinklalapiuose teko pasidomėti, tai pamačiau, kad žmonių, turinčių Simulik pavardę, yra tikrai nemažai. Aš tikrai tikiu, kad ateityje aplankysiu savo giminaičius.
– Kaip vertinate skaudžius įvykius Ukrainoje?
– Kadangi pas mane dalis kraujo yra ukrainietiško, iš tiesų nesu abejingas tam, kas vyksta. Turiu didžiulį norą kurį savaitgalį į Kijevą nuskristi ir pasižiūrėti, kas ten dedasi. Pačioje Ukrainoje man teko būti ne vieną kartą ir privačiais vizitais, ir kaip politikui. Teko stebėti ir keletą rinkimų. Kažkada net priklausiau Lietuvos Ukrainos kuriamai Asamblėjai.
Savaime aišku, liūdna, kad tauta yra supriešinama. Ir pats blogiausias dalykas, bent jau mano supratimu, kad mušasi didieji, t. y. Rytai ir Vakarai, o kenčia tauta, kuri ten gyvena, kenčia paprasti žmonės. Tie kraštutiniai, ant kurių nukris visos bėdos, visos išlaidos, visos netektys, mirtys ir visa kita, bus civiliai žmonės. Nes kariuomenės, kariai, kurie ten kariauja, yra pasiruošę tam. Jie yra treniruojami ir pulti, ir gintis, ir negražu sakyti, bet jie net pasiruošę mirti. Kariuomenė yra kariuomenė. Tai yra karinė struktūra, kuri yra pasiruošusi bet kokiems veiksmams. Tuo metu civiliai, kurie veliami į tuos konfliktus, manau, yra silpniausia ir daugiausiai kenčianti dalis. Na, ir aišku, liūdna, kad ukrainiečiai kaip tauta negali tarpusavyje susėsti ir susitarti. Prisiminkime, kaip buvo Lietuvoje. Čia labai daug skirtingų pažiūrių, bet kai reikėjo, 1990 metais buvome vieningi. Viskas buvo padėta į šoną. Tikslas buvo, kad būtume nepriklausoma valstybė.
– Ko trūksta Ukrainai?
– Manau, kad Ukrainoje trūksta tų lyderių, kurie būtų vienijantys, kurie numestų istoriją, susijusią su KGB, su visokiomis struktūromis, su kerštais į šoną ir suprastų, kad turi būti vieningi. Per įvairias televizijas dabar kalba lyderiai, bet tiesa lieka kažkur per vidurį. Tai, kas yra deklaruojama – tautinė nesantaika, tarpusavio nesantaika tam, kad įrodytų, jog kažkas yra geresnis už kažką, manau, duoda galimybę tam purvinam, drumstam vandeny daryti įvairiausias machinacijas. O galutinis rezultatas bus toks, kad paprastas žmogus turės sumokėti visas sąskaitas.
– Jūsų nuomone, Lietuvai gresia pavojus?
– Nemanau. Pirmiausia, mes priklausome įvairioms struktūroms: Europos Sąjungai, NATO. Bet kuriuo atveju NATO valstybės užpuolimas suponuoja pagal sutartį gynybą. Tas ažiotažas, skatinimas įtampos, negražiai pasakysiu, tačiau manau, kad yra kariuomenės interesas arba tų subjektų, kurie yra susiję su ginkluotės, karo išlaidomis, susiję su išlaikymu, kad būtų kuo daugiau finansų skiriama. Mano nuomone, niekas nieko čia nepuls, bet reikia būti pasiruošusiems. Jeigu reikėtų – išeiti į gatves ir kovoti. Manau, kad lietuviai visada liks vieningi. Nepriklausomai nuo to, ar yra lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, bet jie yra Lietuvos piliečiai. Galvoju, kad kiekvienam jų yra svarbu, kur jis gyvena ir kaip gyvena.
– Manote, kad skaudūs įvykiai vienija?
– Aš esu tuo įsitikinęs. Dažniausiai bet kuri visuomenė, turėdama savisaugos instinktą, atsitikus kritiniams momentams susivienija. Nesakau, kad šimtu procentų. Taip niekada nebuvo ir nebus. Visada bus tokių iš už kampo žiūrinčių, bet manau, ta kritinė masė, kritinis procentas, kuris reikalingas visuomenės interesams ginti, visada atsiras.
