Į ligoninę nepaguldęs sunkios būklės garbingo amžiaus ligonio urologas Marius Jasėnas jaučiasi teisus, nes laikėsi nustatytos tvarkos    

Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

 

 

Zita KATKIENĖ

Nesulaukęs Rugsėjo 1-osios amžino poilsio išlydėtas nusipelnęs pradinių klasių mokytojas Vaclovas Paulauskas. Nors pedagogas jau skaičiavo 91-uosius gyvenimo metus, tačiau jį būdavo  galima sutikti visur: parodų atidarymuose, muziejuose, Ch. Frenkelio vilos, mokytojų senjorų klubo „Šviesa“ renginiuose, muzikos riterių klube. Artimieji mano, jog garbaus amžiaus šiaulietis ir šiandien galėjo gyventi aktyvų ir prasmingą gyvenimą, jei ne mediko abejingumas. „Jei jį būtų gydytojas į ligoninę paguldęs iš karto, bet ne siuntinėjęs namo, žmogus turbūt dar būtų gyvenęs. O mums, artimiesiems, kiekviena diena, kiekvienas mėnuo, praleistas su šviesaus atminimo tėveliu, brangus“, - kalbėjo velionio dukra Giedrė Otilija Bazienė, panorusi pati nuvažiuoti į Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyrių ir akis į akį susitikti su urologu Mariumi Jasėnu, kurio abejingumas sunkiai sunegalavusiam žmogui, moters nuomone, galėjo būti ir lemiamas. 

Iki šiol artimieji neatsitokėjo po patirtos netekties. Rugpjūčio 20 dieną pasijutęs blogai Vaclovas Paulauskas tą pačią savaitę išlydimas į Anapilį. Giedrė Otilija Bazienė mano, jog taip ko gero nebūtų nutikę, jei atvežtas į ligoninę pacientas būtų paguldytas į gydymo įstaigą, o ne išgrūstas namo dar ir dar kartą. „Vien nuo to tąsymo ir sveikam žmogui širdis galėjo sušlubuoti“, - įsitikinusi moteris, Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriuje susitikusi su skyriaus vedėju Tonaru Bekeriu ir urologu Mariumi Jasėnu.

Rugpjūčio 20 dieną apie 23 valandą artimieji kvietė greitąją medicinos pagalbą, atlydėjo tėvelį į Respublikinės Šiaulių ligoninės Priėmimo skyrių. Čia dirbantys medikai nusprendė pacientą guldyti į Urologijos skyrių, nes jam buvo susilaikęs šlapinimasis, žmogus duso. 

Į skyrių duktė ir palydėjo neštuvuose nešamą tėvą. „Mus pasitiko daktaras Marius Jasėnas“, - dalijasi pirmo susitikimo su mediku įspūdžiais. Deja, moters įsitikinimu, sunkios būklės tėvas buvo tik nusiųstas į procedūrų kabinetą, kur jam prijungtas šlapimą nutraukiantis kateteris ir, anot G.O. Bazienės, paskirtas naminis gydymas. 

„Mes prašėme, kad garbingo amžiaus žmogus būtų paguldytas į ligoninę, tačiau gydytojas Marius Jasėnas tik sumojavo rankomis ir „išgrūdo” mus iš skyriaus“, - sunkiai skaudžios netekties emocijas ir ašaras tramdė tėvo netekusi duktė.  

 

Grįžus namo, tėvo būklė pastebimai blogėjo: kamavo nepakeliamas skausmas, iš kateterio pasirodė kraujas, vis duso. 

 

„Mes vėl kvietėm greitąją medicinos pagalbą, kurios medikai neabejodami nuvežė į ligoninę. Ir vėl pateko į Urologijos skyrių, kuriame naktį dirbo tas pats gydytojas M. Jasėnas. Aš labai nustebau, kai 92-ejų metų mama drauge su tėčiu grįžo namo. Mama paaiškino, kad gydytojas tik nusistebėjo, ko čia vėl atvažiavome, jei skirtas gydymas namie“, - pasakoja G. O. Bazienė. 

Praėjo bemiegė naktis. „Pusę devynių ryto tėvelis neiškentė skausmo, jo savijauta vėl blogėjo”, - pasakoja moteris. Vėl buvo iškviestas greitosios medicinos pagalbos ekipažas, vėl žmogus guldomas į neštuvus ir vežamas į ligoninę. Ir vėl jis guldomas į Urologijos skyrių. „Ir vėl mus pasitinka tas pats nepatenkinta veido išraiška Marius Jasėnas. Jis norėjo iš mano rankų paimti ligos istoriją, bet aš nesutrikau – ištraukiau iš jo rankų tuos popierius ir pati nustūmiau ratukinius neštuvus į procedūrinį kabinetą“, - kalba moteris. 

Procedūrų kabinete dirbusi slaugytoja Miglė Kavaliauskienė, kuri be jokio nurodymo pakeitė kateterį ir nuvežė pacientą pas skyriuje tuo metu dirbantį urologą Raimundą Jucių. Šis rūpestingai apžiūrėjo pacientą ir neabejodamas paguldė į ligoninę. „Kai aš atėjau į palatą su ligos istorija, jau tėveliui buvo jungiama lašinė, matuojamas kraujospūdis. Aš pajutau palengvėjimą, nes supratau, kad patekome į geras rankas“, - prisimena G. O. Bazienė trečią kartą, po kurio namo grįžusi su palengvėjimu. 

Gydytojas R. Jucius paaiškino, jog sutrikęs šlapimo nutekėjimas, gyvybei jokio pavojaus nėra. Deja, tuo gydymas nesibaigė. 

Po keletos dienų sutriko širdies veikla ir Vaclovas Paulauskas buvo pervežtas į tos pačios ligoninės Kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Apie tai pranešta artimiesiems, kurie nuskubėjo į ligoninę. 

Reanimatologai dukrai suteikė vilčių, nors gydyti jau teko ne tik dėl infarkto, sutriko ir inkstų veikla. Pacientui buvo atliekama dializė. 

Rugpjūčio 26 dieną prie tėvo lovos susirinko visi – žmona, dukra, sūnus. Tačiau visą lankymo valandą ligonis buvo ant sąmonės netekimo ribos. „Mes jį kalbinome, bet net nesupratome, ar jis mus girdi“, - pasakoja moteris.  

Netikėtai prie artimųjų priėjusi gydytoja patarė bėgti kunigo. „Mane net šiurpas nukrėtė“, - pamena moteris skaudžią gyvenimo patirtį. Deja, atsisveikinti su mylimu tėvu taip ir neteko. Grįžusi su šventiku tėvo jau neberadusi, prie jo lovos degė žvakė. Medikai paaiškino, jog prieš dešimt minučių, rugpjūčio 26 dieną 17.30 val., tėvas iškeliavo. 

„Aš manau, jog jei urologas Marius Jasėnas, kurio net nesinori vadinti šventu gydytojo vardu, būtų iš karto žmogų paguldęs į ligoninę, jis turbūt dar būtų gyvenęs. Gal nors vienerius gyvenimo džiaugsmo metus, tačiau jie būtų buvę labai svarbūs“, - savo nuomonės neslepia moteris. Nes tėtis, pasak dukters, dar labai norėjo gyventi. Jis labai norėjo pamatyti pirmąjį į gyvenimą ateinantį provaikaitį, jis labai norėjo apkabinti Čikagoje gyvenančius vaikaičius, kurie rengėsi grįžti į Lietuvą. Deja, garbingo žmogaus norai žlugo. 

Skaudžią netekties valandą artimieji dėkojo Urologijos skyriaus slaugytojai Miglei Kavaliauskienei, urologui Raimundui Juciui, kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjui Viktorui Skromovui, pagalbinei darbuotojai autopsijoms Violetai Vitkauskienei, kurie su meile ir pasišventimu dirba nelengvą savo darbą. 

„Šaipykitės, šaipykitės“, - ne kartą G. O. Bazienė pati pertraukė savo pasakojimą, žvelgdama į jos besiklausantį urologą. 

 

„Aš nesišaipau“, - atsako ir gydytojas. Jo prisiminimai apie šį pacientą – kiek kitokie. 

„Aš prisimenu tą ligonį – jis buvo keturis kartus operuotas, dėl to susiaurėjusi šlaplė, nevaikščiojantis, sunkus ligonis, kurį vargina amžiniai pokyčiai“, - sako medikas, bet netrukus vėl paneigia, kad jis nebuvo toks sunkus, kad būtų reikėję guldyti į ligoninę. 

Detaliai dukrai buvo paaiškinta ir tai, kaip per varpos kanalą pavyko nukateterizuoti ligonį. „Aš jums paaiškinau, kad po trijų dienų, jei žmogus nesišlapins, suformuosim kateterį per pilvą, nes šiuo metu tai padaryti rizikinga. Išvažiavote – problemų nekilo. Tai, kad pakraujavo – gali, nes susiaurėjęs kanalas ir situacija tikrai normali“, - teigia medikas. 

Tai, kad ligonis tą pačią naktį buvo atvežtas į ligoninę antrą ir trečią kartą, gydytojas puikiai žino, tačiau tikina, jog jis kontakto su juo neturėjęs. 

„Aš klausiau – kas atsitiko, kodėl atvažiavote, bet man buvo paaiškinta, kad reikalinga terapeuto konsultacija“, - pasakoja gydytojas. Šie jo žodžiai nustebino moterį, nes jai mama, atlydėjusi vyrą naktį į ligoninę, apie jokį terapeutą nepasakojo. Ji tik sakė, kad gydytojas labai nustebo pamatęs pacientą ir liepęs važiuoti namo, nes skirtas gydymas namuose. 

Gydytojas dar kartą patikino, jog ši patologija – šlapimo susilaikymas, pakankamai dažnas sveikatos sutrikimas, kuriam esant ligoniai į gydymo įstaigą neguldomi. 

Nors moteris aiškina, kad lemti turėjo ne tik šlapimo nelaikymas: žmogus jautėsi blogai, duso, o be to – garbingas amžius turėjo būti svarbios priežastys guldyti į ligoninę, o ne vėl siųsti namo. Ypač, kai atvyko lydimas 92-ejų metų žmonos, kuriai pačiai po šios kelionės į gydymo įstaigą sveikata sušlubavusi. 

„Kodėl negalėjote pastebėto tokios sunkios būklės, kuri baigėsi mirtimi? Jei būtumėte paguldę į ligoninę, būtumėte pastebėję, kad jis jau tada jautėsi labai blogai“, - piktinosi gedulo prislėgta moteris. 

„Tai – nemalonūs sutapimai, kad vienos ligos fone išryškėjo kita“, - teisinosi gydytojas ir tikino, jog taip galėjo nutikti ir tuo atveju, jei jis būtų buvęs paguldytas į ligoninę. 

Tačiau būtent tai ir svarbiausia: artimiesiems būtų buvę saugiau, jei žmogaus nebūtų reikėję tris kartus per naktį nešioti neštuvuose, jei jis būtų prižiūrimas ir slaugomas medikų, o ne išsigandusių ir dėl visko besibaiminančių artimųjų. 

Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas Tonaras Bekeris, išklausęs pokalbio, patikino, kad Urologijos skyrius yra chirurginio profilio, tad pirmiausia guldomi tie pacientai, kuriems reikalinga chirurginė intervencija. Šiuo atveju jos būtų prireikę, jei būtų pasirinktas būdas kateterį įvesti pro pilvą, tačiau šis būdas – dar pavojingesnis, nes garbingo amžiaus žmogui kiekviena intervencija gali būti pavojinga. „Mūsų taktika – kuo mažiau kištis į žmogaus organizmą“, - sako vedėjas. 

Garbingo amžiaus žmonėms, net ir devyniasdešimtmečiams, dažnai nutinka ši problema. Pasak skyriaus vedėjo, dažniausiai jiems suteikiama reikiama pagalba, skiriama vaistų, įvedamas kateteris ir išleidžiami namo. Per dieną į skyrių dėl susilaikiusio šlapinimosi, pasak vedėjo, kreipiasi 5-6 pacientai. Dažnas iš jų, atvykdamas į ligoninę, galvoja, jog bus guldomas į skyrių. Atvyksta su asmeniniais daiktais. Bet guldomi, pasak vedėjo, nedaugelis. 

Vedėjas pripažįsta tai, kad pacientui atlikta procedūra – labai skausminga, vėliau taip pat tenka kęsti svetimkūnį organizme, todėl sunku pasakyti, kas bus pacientui po valandos. Vedėjas įsitikinęs, jog gydytojas galėjęs ir neįvertinti paciento būklės. Tačiau tikino, jog tai – ne iš blogos valios, ne dėl nenoro dirbti, bet dėl susiklosčiusios nepalankios pacientui situacijos. 

„Mes dirbam ir kasdien mokomės“, - sako vedėjas ir pripažįsta, jog ir ši situacija buvusi pamoka, jog specialistas turi įvertinti ne tik savo srities sveikatos sutrikimą, bet visą organizmo būklę. 

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, pasak spaudos atstovės Nijolės Jurgilienės, sudaryta medicininio audito komisija šiam įvykiui tirti.