Šiaulių universiteto Tarptautinių ryšių ir plėtros prorektoriui, profesoriui Teodorui Tamošiūnui likimas atseikėjo labai daug - išsilavinimą, sunkų darbą, didelę šeimą.

Zita KATKIENĖ

Ar kiekvienas taip pasakytume: „Man gyvenime didžiausią reikšmę turėjo tėvas”. Šiuos žodžius pasakė Šiaulių universiteto Tarptautinių ryšių ir plėtros prorektorius, Viešojo administravimo katedros profesorius Teodoras Tamošiūnas apie savo tėvą Musninkų kaimo (Širvintų raj.) ūkininką. Pats užaugęs gausioje šeimoje savo du sūnus kaimo žmogus ragino prie knygų, saugojo nuo ūkio darbų, sakydamas, kad pats juos įveiksiąs. Tačiau ir po sunkaus darbo dienos uždegęs žibalinę lempą dar iki paryčių tėvas skaitydavo knygas, kurias sūnūs jam parnešdavo iš bibliotekos. Šiandien Teodoras Tamošiūnas  drauge su Visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotoja Janina Tamošiūniene beveik užauginę penkis vaikus. „Jau gaunu dividendus”, - šypsosi tėvas, paklaustas, ar geras buvo savo vaikams. Akivaizdu, jog geras, nes dabar jo paties vaikai saugo tėvą nuo buities darbų ir organizuoja šventes bei siurprizus, kurių savo augantiems vaikams negailėjo gausios šeimos tėvas.

Nuo mažens raginamas prie knygų Teodoras Tamošiūnas pateisino tėvų  lūkesčius. „Abiems tėvams esu dėkingas už tai, kad mane laikė protingu žmogumi ir pačiam leido rinktis, pačiam priimti sprendimus”, - prisimena moksleiviškus metus profesorius. Ir priduria savo patirtimi patikrintą ir vaikus auginant taikomą tiesą, jog tėvų pasitikėjimas skatina stengtis, įpareigoja neapvilti, uždeda ir nelengvą atsakomybės naštą. 

Mokėsi jaunesnysis Tamošiūnų vaikas be užsikirtimų - vien penketais, aukščiausiais anuometinės mokyklos balais. Klasės pirmūnui iki pat devintos klasės net ir rungtyniauti nebuvę su kuo - niekam kitam taip lengvai mokslai nesisekė. Tik devintos klasės pradžioje Teodoras grįžo namo susirūpinęs ir mamai prisipažino: „Atėjo į klasę pirmūnė - bus man konkurentė”.

Likimas lėmė, kad iš kaimo mokyklos į Musninkų vidurinę mokyklą  atėjusi Janina tapo ne tik konkurentė moksle. Juodu vienas kitam stengėsi nepasiduoti iki pat abitūros egzaminų. Likimas lėmė tai, kad Teodoras ir Janina tapo... trečiąja klasės pora. Dvi iš jų po mokyklos šeimas sukūrė. Tarp jų - ir Janina bei Teodoras Tamošiūnai.

Draugystė  užsimezgė pačioje mokslo metų pradžioje. Visiems buvę įdomu - draugauja du pirmūnai.  Santykiai rutuliojosi greitai: „Gruodžio 14 dieną mes pirmą kartą pasibučiavome”, - nepamirštama Teodorui ši diena, nes bučinys buvęs ne tik pirmas, bet ir kitos moters iš meilės daugiau ir netekę bučiuoti. O svarbiausia tai, kad to bučinio ir pakako, kad kaimo vaikai įsitikintų savo jausmais. „Mes jau tada buvome tikri, kad esame šeima, kad mūsų jau niekas neišskirs”, - prisimena jaunystės dienas Šiaulių universiteto profesorius.

Draugystė  buvusi tikrai romantiška. Devintokas, pamena, jau turėjo motociklą, kuriuo smėlėtais kaimo keliais (net ne žvyrkeliais) nuskriejo į  Vilnių ir Kovo 8-osios proga savo mylimajai parvežė puokštę  tulpių. Visos mokytojos atėjo pasižiūrėti, nes tulpės tokiu metu anuomet prilygo beveik stebuklui. Netrūko romantikos moksleiviškoje draugystėje, nestigę susitikimų ir pasimatymų, nors abu puikiai mokėsi, dalyvavo saviveikloje: ji skaitovų konkursuose dalyvaudavo, jis - dainuodavo, šokdavo, grodavo. Akordeoną, pamena, nusipirko už pinigus, kurių užsidirbo pardavęs mėsos kombinatui savo užaugintus triušius. „Abu šalia sėdėjome, tai nuolat per pamokas susirašinėjome laiškeliais”, - prisimena profesorius moksleiviškus metus. Tačiau ir jis buvo nustebęs, kai mokyklos baigimo proga Janina jam padovanojo knygą-dienoraštį, kurioje buvo smulkiai aprašyta jųdviejų draugystė. Ši ranka rašyta knygelė iki šiol saugoma.

Baigę  mokyklą beveik penketais abu įstojo į Vilniaus universitetą. Teodoras pasirinko matematiko specialybę, o Janina - mediciną, kur studijavo visuomenės sveikatos specialybę. Pirmaisiais studijų metais Teodoras apsigyveno tuo metu jau Vilniuje įsikūrusio aštuoneriais metais vyresnio brolio Leono šeimoje. Janina - vienturtis vaikas šeimoje, tad ir glaustis nebuvo pas ką. Ji apsigyveno Vilniaus universiteto studentų bendrabutyje.

Į sostinę iš provincijos atvažiavusiems jaunuoliams buvo ką veikti: dažnai drauge eidavę į filmus, į spektaklius, koncertus, dažnai skubėdavę  į pasimatymus.

Baigęs trečią  kursą Teodoras nusprendė prašyti Janinos rankos ir širdies. Pamena būsimosios žmonos reakciją, jos jaudulį, kai pirmą  kartą važiavo į jo tėvų namus. Vestuves pora planavo dideles, net keturiolika porų buvo sukviesta.

Tačiau likus dvidešimčiai dienų iki liepos 14-osios - vestuvių dienos, staiga mirė Janinos tėvas. Atidėti vestuves jau buvo sudėtinga, nes viskas užsakyta ir sutarta. Teko atsisakyti didelės šventės - susirinko tik patys artimiausi žmonės ir aukso žiedeliai sumainyti. 

Būsimoji žmona, pasak Teodoro, buvo labai atkakli, todėl iki vestuvių porą  siejusi tik platoniška meilė. Po vestuvių jauna pora nuomojo kambarėlį Vilniuje ir netrukus suprato, jog drauge gyvenant - ir laiko daugiau, ir pigiau.

„Neištesėjau uošviams duoto pažado leisti Janinai baigti mokslus”, - prisimena T. Tamošiūnas paskutinio valstybinio egzamino dieną jam dovanotą sūnų Laimoną. Žmonos dar laukė metai studijų, nes medikai anuomet mokėsi šešerius metus. Apie mokslų nutraukimą niekas negalvojo - vaiku pasiryžo pasirūpinti Janinos mama, o ji tęsė studijas.  Mama gyveno malkomis kūrenamame namelyje vienkiemyje, tai baimės, kad mažylis nesusirgtų, tikrai būta.

Baigiant studijas į Vilniaus universitetą atvažiavo dėstytojai iš Šiaulių ir jam, Teodorui Tamošiūnui, kurso pirmūnui, pasiūlė darbą anuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Matematikos katedroje. Nudžiugino pasiūlymas, nes vakarykščiam studentui dirbti aukštojoje, o ne bendrojo lavinimo mokykloje - geras šuolis.

Pirmieji metai Šiauliuose buvę ypač sunkūs. Savaitgaliai skirti kelionėms - traukiniu į Vilnių pas žmoną, paskui į Padvarių kaimą (Širvintų r.) pas sūnų ir vėl namo.

Po metų  jauna šeima įsikūrė devynių kvadratinių metrų  kambarėlyje, kurį institutas skyrė jaunam specialistui. Dabartiniame Humanitariniame fakultete anuomet gyveno jaunų dėstytojų šeimos.  Virtuvės dydžio kambarėlyje įsikūrė sutuoktiniai su mažu sūneliu ir Janinos mama, kuri dėl pablogėjusios sveikatos atvykusi gyventi pas dukterį.

Šešerius metus gyventa šiame kambarėlyje. Čia po penkerių metų gimė ir antroji dukra Sigita.  Čia, be langų siaurame koridoriuke, rašyta ir... mokslo daktaro disertacija. „Vargome, nes vylėmės gauti komunalinį butą - kooperatiniam pirkti neturėjome pinigų”, - prisimenami nelengvo gyvenimo metai.

Po šešerių  metų gyvenimas pagerėjo - keturių asmenų šeimai skirtas kitas, 18 kvadratų kambarys  ketvirtame to paties dėstytojų bendrabučio aukšte. Vis buvo žadama jaunai šeimai skirti butą ir jie vis laukė. „Mes juk trečią ir ketvirtą vaiką planavome tam, kad greičiau skirtų butą”, - šypsosi šiandien profesorius. Tiesa, vaikai „pasitarnavo” ne tik didesniam butui gauti. Vaikų dėka pavyko išvengti ir tarnybos Sovietinėje armijoje, vaikai apsaugojo tėvą ir nuo šaukimo likviduoti Černobylio avarijos padarinius. 

Kai šeima gavo keturių kambarių butą, kuriame ir šiandien gyvena, augo jau keturi vaikai. Tais metais teko palaidoti ir mamą, tad į  butą kėlėsi jau mažiau žmonių. 

Dirbti jaunam matematikui teko ne tik dėstytoju. Beveik nuo pat darbo pradžios, 1984-ųjų metų, buvo paskirtas Pedagogikos fakulteto prodekanu. Šiose pareigose - net šešiolika metų. „Visada turėjau savo kabinetą ir turėjau kur dirbti”, - paaiškina prorektorius, kai kyla įtarimų, kaip siaurame be langų koridoriuke, gyvenant su dviem vaikais ir uošve devynių kvadratinių metrų kambarėlyje, buvo galima parašyti per pusšimtį straipsnių, parengti mokslinį darbą. „Vėlai grįždavau iš darbo, dirbdavau ir iki šiol dirbu savaitgaliais, darbui būdavo skiriamos ir atostogos”, - neslepia penkių vaikų tėvas.

Pamena, mokslinį  darbą rašęs tada, kai žmona Janina Tamošiūnienė,  Šiaulių  visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotoja, atostogavo ir beveik dviem mėnesiams išvyko su vaikais pasisvečiuoti į kaimą. Už lango - vasara, saulė, o jis palinkęs prie rašomojo stalo - rašo daktaro disertaciją.

Universiteto vadovybė vertino T. Tamošiūno pastangas. Šešiolikai metų  jam buvo patikėtos Pedagogikos fakulteto prodekano pareigos, devynerius metus dirbo Socialinių mokslų fakulteto dekanu. Dabar - Tarptautinių ryšių ir plėtros prorektorius. Tai reiškia, kad tenka dirbti su projektais, tenka bendrauti su užsienio partneriais. „Dekanas paskęsta kasdienėse smulkmenose, einamuose reikaluose, o čia gali padaryti konkretų, didelį ir labai reikalingą darbą”, - kalba prorektorius apie projektus, kurių dėka aukštojo mokslo įstaigą pasiekia ir Europos Sąjungos pinigai.

Kai jau atrodo, kad beveik visas profesoriaus Teodoro Tamošiūno gyvenimas skirtas darbui, tenka maloniai nustebti klausantis apie tai, kiek džiaugsmingų valandų praleista su šeima, su vaikais. Ypač su pirmaisiais. Mažasis Tadas, Didždvario gimnazijos abiturientas, atėjo jau į būrį, kuriame augo du broliai ir dvi sesutės, kurie juo ir rūpinosi”, - mąsto daugiavaikis tėvas, kaip ir kiti gausių šeimų tėvai, kuriems nebėra tiek laiko pramogauti su mažuoju vaiku, tad  su juo   užsiima vyriausieji...

Bėgimas - bene didžiausias pomėgis, kurio profesorius iki šiol neatsisako - kas rytą nubėga penkis kilometrus. Net vienuolika maratonų įveikta. Septynis kartus bėgta Baltijos keliu Vilnius - Talinas, kurio metu bėgikai per tris dienas įveikia 600 kilometrų. Nepamirštamas ir poros bėgimas Kretingos stadione, kurio metu jis įveikė 184 kilometrus.

Tačiau mieliausi tie kilometrai, kurie nubėgti drauge su savo vaikais. Kad ir pernai per Tėvo dieną  vyriausiasis sūnus Laimonas metė iššūkį  - jis pusę metų treniravosi ir Tėvo dienos proga pakvietė  tėvą parungtyniauti bėgimo takelyje. Stojo tėvas ir sūnus prie starto linijos, o finišą greičiau pasiekė tėvas. „Aš manau, kad dar kokius penkerius metus pirmausiu”, - šypsosi penkių vaikų tėvas.

Drauge su savo vaikais keliauta po Šiaulių apylinkes, dviračiais ir autobusais aplankyti parkai, žymiausios ir gražiausios gamtos vietos. Pamena, vienu dviračiu trise važiuodavo - vienam vaikui sėdynė ant rėmo, kitam - gale. Drauge dalyvaudavo ir miesto Gausių šeimų bendrijos šventėse, kur tėvas imdavo į rankas senąjį akordeoną ir grodavo ne tik savo šeimos pasirodymui, bet ir visos šventės dalyviams.

„Žmona namus tvarkydavo ir valgį ruošdavo, o mes su vaikais - į žygį”, - prisimena jaunystės dienas gausios šeimos galva. Būdavo - visai dienai prie Rėkyvos ežero išvažiuodavo su vyriausiaisiais vaikais, kai jie dar buvo maži. Grįžta išalkę, o čia jau pietūs karšti garuoja.

Visos šventės - taip pat šeimos būryje. Per Kalėdas visada vaikus aplanko Kalėdų  Senelis. Keistas sutapimas, tačiau tuo metu tėčio niekada namuose nebūna. „Kur tu buvai, pas mus to-o-oks svečias buvo atėjęs”, - pasakoja vaikai, kai, Seneliui išėjus, po kelių minučių grįžta tėvas. Kai vyresnieji vaikai įminė Senelio paslaptį - labai nenusiminė ir toliau dalyvauja žaidime, dėl mažųjų broliukų ir sesučių stengiasi. Iki šiol tėvas rengiasi Kalėdų Seneliu, nes dabar jau reikia stengtis dėl trijų vaikaičių Roberto, Deimantės ir Vitės, kurie, kaip ir jau suaugę vaikai, šiai šventei rengiami įvairiais personažais ir linksmina vieni kitus.

Kaip susirinko vaikai po vieną į namus, taip po vieną iš jų ir iškeliauja. „Man visada buvo svarbu, kad visi drauge būtume. Visada skatinau ir mokytis Šiauliuose”, - mato tėvas vaikų pasirinkime ne tik jų norus ir viltis, bet ir save. Vyriausiasis Laimonas šiandien dviejų vaikų tėvas. Baigęs Šiaulių universitetą dirba mokykloje muzikos mokytoju, skambina gitara, muzikuoja. 

Šiaulių universitete anglų filologiją studijavo ir antroji duktė Sigita Vitkienė. Šiuo metu dirba Indijos įmonėje, įsikūrusioje Klaipėdoje. Jos ir pirmojo žento Nerijaus šeimoje auga dukrelė Vitė. 

Bene toliausiai nuo šeimos - sūnus Eduardas, gimęs tada, kai tėvas rašė disertaciją. Tad mokslinio darbo vadovo Eduardo Vilko garbei ir vardas buvo išrinktas. Kaip ne vienas kitas vaikas, Eduardas dar studijų Šiaulių  universitete laikais daug keliavo - jam teko pabuvoti Amerikoje, Graikijoje, Kretos saloje, Londone. Tėvai nelabai ir stebėjosi, kai praėjusią vasarą sukūręs šeimą drauge su žmona nusprendė vykti dirbti į Angliją, nes Šiauliuose tuo metu abu neteko darbo. Per trumpą laiką jauni žmonės puikiai įsikūrė ir, pasak T. Tamošiūno, jau ašarų braukti išlydint iš namų nebereikia.

Jauniausioji dukra Regina - vienintelė profesionaliai treniravosi bėgimo takelyje. Ji - Šiaulių universiteto ekonomikos bakalaurė. Studentė  dar gyvena tėvų namuose, kas tėvui labai svarbu - kad tik būtų vaikai prie namų, kad tik visi drauge. Nes didelės šeimos ir savo lizdo jausmas suteikia pasitikėjimo ir stiprybės. Džiaugiasi tėvas ir jauniausiuoju sūnumi Tadu, kuris Didždvario gimnazijos abiturientas. Sūnus nors ir nebėgioja su tėvu rytais, tačiau žaidžia rankinio komandoje, šoka garsiajame „Šėltinyje”. Vienintelis Tadas nelankė ir muzikos mokyklos. „Gerai muzikos mokykla, kai vaikui patinka. Bet kai tai prievolė - malonumo muzika vaikui nesuteikia”, - mąsto tėvas ir nuogąstauja, kad su mažaisiais vaikais mažiau praleista valandų drauge. „Aš vėlai grįžtu, o jiems kompiuteris, internetas - laiko nebelieka”, - lyg teisinasi tėvas. Tačiau akyse - gerumo ir džiaugsmo ugnelės: vaikai užaugo geri ir šiandien jau moka tėvui „dividendus”, tebebyrančius į gyvenimo taupyklę, nes tėvas jiems ir draugas, ir patarėjas, ir gyvenimo šviesa. Surengs vaikai ir Tėvo dienos šventę ir pasiūlys staigmeną. Tėvas norėtų, kad visa šeima stotų prie starto linijos ir įvyktų varžybos. Bet abejoja, nes pralaimėti jiems - ne pati didžiausia garbė.