Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje įvyko Šiaulių regiono stygininkų atrankos etapas į XIX nacionalinį Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursą. Šiauliams konkurse atstovaus keturi geriausiai atrankoje pasirodę smuikininkai: Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos auklėtiniai Emilija Petrulevičiūtė ir Agnius Juška, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtinė Liepa Jurgutavičiūtė bei Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos auklėtinis Mykolas Mikšys.

Dalyvius vertinęs žinomas smuikininkas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Jurgis Dvarionas po komisijos pasitarimo spaudė ranką perėjusiems atranką ir kuo nuoširdžiausiai palinkėjo konkurse, kuris įvyks po kelių savaičių, pasirodyti dar šauniau. O „Šiaulių naujienoms“ profesorius sakė: „Kultūros, meno, konkrečiai – muzikos – reikalai Lietuvoje, kai viskas dabar yra mūsų rankose, turi būti labai didelis mūsų visų rūpestis.“

Neatiduodama duoklė mokytojams
Į didį, taurų ir be galo prasmingą muzikos meną kelias sudėtingas, o jį mesti yra labai lengva, ypač šiais laikais, kai tiek daug įvairios veiklos siūloma vaikams ir jaunimui. Tačiau profesorius J. Dvarionas po konkurso norėjo padrąsinti vaikus, kad jie nemestų to gražaus kelelio, kuris gali atvesti juos į didžiąją muziką. O ir muzikinę savastį, pasirodo, mums išlaikyti tampa vis sunkiau. Galbūt ją irgi lengva tiesiog mesti...

Kaip sako profesorius, Lietuva savo liaudies kūryba tikrai gali didžiuotis. „Bet kur tos mūsų lietuvių liaudies dainos? Jų vis mažiau ir mažiau. „Dainų dainelė“ gimė tais pačiais metais, kaip ir nacionalinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas, bet jos metu vis mažiau ir mažiau išgirstame lietuviškų dainų. Išgirsime dainuojant angliškai, kitomis kalbomis, išgirsime kartais iš viso nesuprantamą kūrinį, kuriame yra daugiau judesio, išorinio efekto, o žmogaus dvasiai reikalingų dalykų pasigendame“, – teigia profesorius.

Tad šis konkursas siekia  išsaugoti tai, kas yra vertingiausia ir jo reikšmė yra praktiškai neįkainojama – taip mano J. Dvarionas. Konkursas yra vienintelė proga ir vienintelė galimybė pažvelgti, ką gi savo šalyje turime vertingo.

O vis dar turime daug. Juk Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai išvažiuoja ir dirba pačiose prestižiškiausiose pasaulio muzikinėse institucijose. „Mūsų paruošimas yra puikus ir muzikinės tradicijas visiškai atitinka pasaulio reikalavimus. Bet vis tiek turime rūpintis savo ateitimi. O tendencijos verčia jausti, kad mažėja tų, kurie privalo daug įdėti nelengvo darbo. Visi nori eiti lengvesniu keliu, iš karto gauti pripažinimą ir atsidurti didžiojoje scenoje, būti publikos liaupsinami ir giriami. Su klasikine muzika – profesionaliu menu – yra kitaip. Daugybę pastangų turi įdėti mokinys, mokytojas ir tėveliai. Tuomet atsiranda idealioji muzikinė arba kultūros terpė, kurioje tarpsta pačios gražiausios žmogiškosios idėjos ir patys gražiausi žmogiškieji jausmai“, – sako J. Dvarionas.

Pasak profesoriaus, Šiauliai iki šiol yra vienas iš pačių didžiausių Lietuvos muzikinių centrų. Iš miesto kilo didieji menininkai, kurie iki šiol šlovina Lietuvos vardą pasaulyje. „Tradicijos yra, kartelė iškelta labai aukštai ir ją išlaikyti nėra taip paprasta ir lengva. Užtat aš tikrai galiu pasidžiaugti, kad mokytojai, kurie yra pasišventę savo darbui, yra verti pačios didžiausios pagarbos, nes jų dėka yra išlaikomos tos tradicijos ir jų dėka Lietuva turi ateitį kaip kultūringa valstybė. Jeigu prarasime tradicijas, prarasime viską“, – mano J. Dvarionas.

Muzikavimas kaip sporto treniruotė
Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės pamokas lanko daugybė vaikų. Bet ir yra toji dauguma, kuri stebisi, kodėl vaikai renkasi groti smuiku. Teiraujamės, kaip mokytojai pavyksta pasiekti, kad vaikai domėtųsi tuo, ko mokosi.

Vien pagroti scenoje, pasak N. Prascevičienės, yra didžiulis pasiekimas. „O čia darbo reikia įdėti beprotiškai daug. Reikia, kad kiekvienas vaikas turėtų suaugusio žmogaus protą, nes aš su kiekvienu, nesvarbu, ar jam 6 ar 8 metai, dirbu taip, kaip su studentu. Muzika to reikalauja. Net dešimt natų sugroti kokybišku garsu yra labai sudėtinga“, – sako mokytoja ekspertė.

Ji pabrėžia, jog stengiasi, kad vaikai turėtų tikslą – koncertą po kelių mėnesių ar po pusės metų. Pasirodo, vaikai nori groti scenoje, stengiasi geriau pagroti ir taip konkuruoja.

Užtat mokytojas niekuomet negali sau leisti atsipalaiduoti.  N. Prascevičienė Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje dirba 45 metus ir per visus šiuos metus neturėjo jokių atostogų. „Jeigu pasiimsiu atostogas trims mėnesiams, rugsėjo 1-ąją vėl vaiką reikės grąžinti į tą lygį, kuriame jis buvo pavasarį, ir tam reikės pusės metų. Grojimas kaip sportas – kiekvieną dienelę kantriai turi pagroti ir nemažai“, – sako N. Prascevičienė.

Iš kairės atrankos komisija: mokytoja metodininkė Marytė Minčiūnienė, profesorius J. Dvarionas, mokytoja ekspertė N. Prascevičienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.