Dalia Michelevičiūtė: „Nemėgstu žodžio „vaidinti“.

Asmeninio archyvo nuotr. 

                                                                                                    

Ričardas JAKUTIS

Šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną, „Laiptų galerijos“ kasmetinio tarptautinio festivalio-plenero „Šiaulių Monmartro respublika“ dalyviai iš „Laiptų galerijos“ sodo išeina į miesto bulvarą. Dailininkai įsikurs prie P. Višinskio paminklo, ne vieną bulvaro parduotuvės vitriną papuoš jų darbai, o šalia kitų renginių, 13 valandą prie „Žiburio“ knygyno vyks poezijos vidurdienis „Poezijos bulvaras“ („popiete“ tarsi dar nepavadinsi, tad tebūnie „vidurdienis“, juo labiau kad, atrodo, tokio niekur ir nėra). Sulauksime mielų svečių, puikių aktorių iš sostinės Dalios Michelevičiūtės, Andriaus Bialobžeskio ir klaipėdiečio Donato Švirėno. Tad šiandien blic interviu su būsimaisiais miesto svečiais.

D. M. Asmeniškai man – Lietuvoje, mano Tėvynėje, šiame mažyčiam keliaujančios žemės kraštelyje, į kurį mane atsiuntė gerasis Dievas, Gyvybės Davėjas, labai lengva ir gera. Žinoma, negalime užmerkti akių, matydami daug blogybių, tačiau mūsų pareiga, kiek leidžia mūsų jėgos, savo darbu pašventinti šią regimąją tikrovę, kurioje gyvename. Aktore norėjau tapti jau mokykloje ir, ačiū Aukščiausiajam, kad išpildė šią mano svajonę. Įstojau „iš trečio karto“ .

A. B. Manau, kad aktorystė tam tikra prasme nėra sąmoningo apsisprendimo dalykas. Visa ta ūkanota nežinomybė ir paslaptys, kurių su amžiumi vis daugėja, iš tikrųjų labai uždara ir asketiška teatrinio gyvenimo regula ir ypač aktoriaus asmenybės drama, susijusi su begale gyvenimų, kuriuos aktorius geriau ar blogiau (jei geriau, tai dar sunkiau) nugyvena - jaunam žmogui veikiau gali tapatintis su beprotišku nuotykiu ar avantiūra, smagia promenada šlovės prožektorių šviesoj, o ne apmąstytu, apgalvotu gyvenimo kelio pasirinkimu. Manau, būtent ta, visai nepažįstama ir, sakyčiau, beveik pašaliečiui neįmanoma pažinti žemė ir yra sunkiausia aktoriaus gyvenimo dalis - ne materialūs nepritekliai, ne publikos dvasinis skurdas, reikalavimai pigių, blizgių pramogų, ne ta menama prostitucija - o kiekvienos dienos metamas iššūkis ieškant gyvojo nervo. Beje, tai ir didysis aktoriaus išganymas - suvokti tikros, išgyventos akimirkos trapumą ir jos niekada nepamiršti. Turbūt kiekvienas geras aktorius tam tikrais gyvenimo etapais abejoja profesija - išgyvena krizes, pakilimus, nuopuolius...

D. Š. Suvokti, kad nori būti aktoriumi – tai ilgas procesas, o ne vienos dienos sprendimas. Taip teigiu dėl to, nes aktoriaus profesija vertinama įvairiapusiškai – be galo sunkus ir alinantis darbas, daug teksto atmintinai, mažas atlyginimas. Iš kitos pusės – nuolatinis ieškojimas, kuris tau pačiam neleidžia nusėsti ar pasakyti, kad pavargau... Visa tai teikia sielos džiaugsmą, norą judėti pirmyn ir, svarbiausia, kurti. Taigi mano suvokimas būti aktoriumi tęsiasi nuo ankstyvos paauglystės, o baigėsi, kai perskaičiau savo pavardę sąrašuose, jog įstojau į aktorinio meistriškumo studijas.

Ne vienas aktorius yra pripažinęs, kad teatras jam yra atsivėrimas, išpažintis. Be to, girdėjau teigiant, kad realiame gyvenime žmogus mėgsta vaidinti, o teatre per vaidybą jis siekia gyvenimo. Ar ir jums taip? Kokie bruožai yra svarbiausi aktoriui?

D. M. Širdies jautrumas, mano manymu, - svarbiausias ne tik aktoriaus, bet kiekvieno žmogaus bruožas. Nuolat meldžiu Dievą Saliamono malda, kad duotų man jautrią širdį ir savo išminties, Šventosios Dvasios šviesos, atskirti gėrį nuo blogio. Teatras man yra tik teatras. Išpažintis, kaip ir Eucharistija  – sakramentai, Dievo meilės ženklai, kuriuose švenčiame bendrystę su Dievu. Bet koks menas, jeigu jis geras, kalba apie amžinuosius dalykus. Kaip nuostabiai sako Palaimintasis Jonas Paulius II ir dabartinis Šventasis Tėvas Benediktas XVI:  menininkų, kaip ir dvasininkų tarnyba yra skelbti bei daryti prieinamą ir suprantamą, net jaudinantį dvasios pasaulį, neregimybės, nenusakomybės, Dievo pasaulį. Mūsų, menininkų, užduotis, misija ir meno esmė yra paimti iš dvasinio dangaus lobius ir įvilkti juos į žodžius, spalvas, pavidalus, padaryti juos prieinamus. Teatre geras spektaklis mus jaudina, kartais sukrečia, verčia susimąstyti. Tačiau liūdna, kad ir šiam lauke vyrauja pramoginio žanro kūriniai. Nemėgstu žodžio „vaidinti“, nors vaidyba yra scenos menas. Man labiau patiktų – „išgyvenimo menas“, tačiau – tai ir jausmų bei minties perteikimo menas.

A. B. Šiaip visos žmogaus elgesio formos turi mažesnę ar didesnę aktorystės žymę - tam tikra prasme aktoriai, priešingai klaidingam įsitikinimui, gyvenime beveik nevaidina. Teatras, būdamas atskirtas mistine rampos riba, leidžia nerti į neregėtų pasaulių - aistrų, kančios, beribio džiaugsmo -  verpetus. Todėl geras vaidmuo dažniausiai įžvalgiam stebėtojui daug daugiau pasakys apie žmogiškąją aktoriaus asmenybės pusę, nei psichoterapeuto išvados. Aktoriui labai svarbu yra tema - pasikartojanti, besimoduliuojanti, ne visada pasiduodanti įvardijimui, bet asmeniška. O kaip menininkui - tai, žinoma, lankstumas, greita orientacija, erudicija, intuicija. Nuoseklumas ir drąsa.

D. Š. Atsivėrimas ir išpažintis, manau, yra visada gerai ir nesvarbu kur – teatre, gyvenime ar bažnyčioje. Tada juk taip palengvėja, ar ne? Tuo tarpu ,,vaidinti“ scenoje, reiškia blogai atlikti savo darbą, o ,,vaidinti“ gyvenime – vadinasi, meluoti. Sąžiningai atsakant į šį klausimą, pasitaiko to ir to, žmogus jau toks sutvėrimas. Kalbant apie aktoriaus bruožus, aš manau, kad kiekvieno jie skirtingi ir unikalūs, o jei ko pasigendi savyje, niekada nevėlu juos išsiugdyti.

D. M. Iš paskutiniųjų vaidmenų brangiausi: Elžbieta I („Marija Stiuart“), Pepė Ilgakojinė („Pepė Ilgakojinė), Žana d'Ark („Žana d'Ark ant laužo“) .

A. B. Išskirčiau Bromo vaidmenį I. Jonyno spektaklyje „The Making of B-Movie“, kartu su D. Kazlausku buvome apdovanoti kaip geriausias metų duetas, Komentatorių G. Makarevičiaus „Katinas Temzėje“ pagal A. Anros tokio pat pavadinimo knygą, Makbetą G. Varno „Šekspyriadoje“, Aktorių G. Makarevičiaus spektaklyje pagal A. Anros „Bestija žydrom akim“... Be abejo, abu vaidmenys K. Vildžiūno filmuose „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“. Manau, kad apie vaidmenis svajojama jaunystėje ir tai yra labai gerai. Net ir jiems neatėjus lieka mintys, kurios įsikūnija kituose vaidmenyse. Vėlgi grįžčiau prie aktoriui svarbios temos – tarkim, norėčiau dar suvaidinti Don Žuaną arba Don Kichotą, bet juos abu vienija man svarbi idealizmo tema, o jau kaip ten bus ir kur tie herojai pasirodys, nuspręs laikas. Bet pasirodys... Beje, kažkada, Ričardai, esate užsiminęs, kad aš jums primenu Jack Nickolson... Likimo ironija - dabar repetuoju Makmerfio vaidmenį „Skrydyje virš gegutės lizdo“...

D. Š. Kiekvieną personažą, kurį man reikia atlikti, vertinu ir branginu nepaisant to, ar jis pagrindinis, ar ne. Šiandien išskirčiau keletą jų: spektaklyje ,,Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. P. Gaidys) esu sergantis vėžiu dešimties metų berniukas Oskaras. Tragedija, kurioje žiūrovui noriu pasakyti, jog liga ir mirtis nėra visa ko pabaiga. Svarbiausia, tikėti savimi ir Dievu. Spektaklio tema labai aktuali ir gyvenimiška, nes su nepagydoma liga vienaip ar kitaip susiduria kiekviena šeima. Tikiu, po spektaklio nelieka abejingų žiūrovų. Dokumentinis spektaklis ,,Karas ir jūra“ (rež. V. Bagdonas) vyksta vasarą ne tradicinėje teatro scenoje, o tikruose Girulių bunkeriuose ant jūros kranto. Čia kalbu jauno eilinio vokiečių kareivio žodžiais, kuris per Antrąjį pasaulinį karą gyveno toje baterijoje, kur ir vyko spektaklis. Čia žiūrovui pasakoju apie karo beprasmybę, kai jauni vyrai toli nuo namų kovoja tam, kad išgyventų. Vis tik bet koks vaidmuo brandina mano kūrybinį kelią. Suvaidinti norėčiau dar daug vaidmenų. Jūs tik praneškite, kelintą valandą man būti repeticijoje...

D. M. Nobelio premijos laureatės Vislavos Šymborskos poeziją. Iki susitikimo.

A. B. Šeštadienį šiauliečiams, su kuriais visada miela susitikti, paskaitysiu Henriko Radausko eilių.

Š. Vytauto Mačernio, kurio 90-ąsias gimimo metines neseniai pažymėjome, kūrinius.