Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiandien, kaip jau kelerius metus įprasta, snieguotose Šiaulių senamiesčio gatvėse išvysime spalvingą eiseną – su trimis ryškiaspalviais rūbais pasipuošusiais karaliais, su miesto orkestru, su dovanomis, su sustojimais ant vienų, kitų durų užrašyti +K+M+B.

 

Tokia tradicija – sausio 6-ąją švęsti Trijų karalių dieną, dar senesniais laikais vadintą Atarašais...

 

Ir nors ši diena susijusi su Šventajame Rašte aprašytais įvykiais, bet katalikų bažnyčia šiemet ją jau atšventė pirmąjį metų sekmadienį.

 

 

Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus sako, kad taip būna visada: pagal bažnytinį kalendorių Trijų karalių šventė yra kilnojama ir švenčiama nuo sausio 2-osios iki 6-osios.  

 

„Ši šventė neįmanoma be šventų Kalėdų, todėl per Mišias maldos yra kalėdinės, tik skaitomas Šventojo Rašto tekstas, chronologiškai pasakojantis apie Bietliejuje gimusio Kūdikio aplankymą trijų Rytų karalių, trijų išminčių, - paaiškina kunigas. - Šie karaliai-išminčiai-mokslininkai, sekdami   danguje šviesulį, ne tik atnešė Kūdikiui dovanų – aukso, smilkalų, miros, bet ir patys buvo Jo apdovanoti ir tą dovaną parnešė atgal į savo pagoniškus kraštus...“ 

 

Kasparą, Merkelį (Melchiorą) ir Baltazarą Evangelija vadina Rytų pasaulio išminčiais, Arabijos valdovais, nes pranašo Izaijo dar daug metų iki tol buvo išpranašauta, kad Kūdikio ateis pagarbinti būtent jie, todėl jų vardų užrašytos pirmosios raidės ant krikščionių, katalikų namų durų reiškia, kad į tuos namus nužengė šventų Kalėdų geroji žinia, o karaliai padėjo surasti tą žinią.

 

Tai, kad pasaulietiniame kalendoriuje sausio 6-ąją įrašyta ši šventė, kad tą dieną organizuojamos teatralizuotos eisenos, vaidinamos misterijos, anot kunigo, yra gerai, nes tokios dekoracijos išreiškia, kad be kelionės - kaip trijų karalių - negalima pasiekti tikslo – evangelinės žinios.   

 

„Tačiau Bažnyčioje esminis dalykas yra tik žodis – Šventasis Raštas, - sako Šventojo Jurgio bažnyčios kunigas. - Bažnyčia -  ne teatro scena“. Trijų karalių bažnyčiose iškilmės metu pagal iš kartos į kartą perduodamą tradiciją susirenka žmonės prisiliesti prie šventų Kalėdų atneštos ir trijų karalių surastos ir parneštos gerosios žinios – Kūdikėlio Jėzaus gimimo.  

 

 

Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus sako, kad Trijų karalių šventė bažnyčiose pažymima Šventojo Rašto skaitymu pirmąjį sausio sekmadienį. 

 

Diana Martinaitienė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, džiaugiasi, kad Trijų karalių šventė su eitynėmis ir kitais renginiais vyksta Šiauliuose, nes taip išlaikomos senosios tradicijos, o kartu ir atsiranda naujos. Štai jau keleri metai po teatralizuotų eitynių Kultūros centre miesto darželinukai suvaidina šventinį spektaklį-pasaką, personažus bulvaru nulydi miesto orkestrai, o pernai po to dar buvo surengti labai didelio šiauliečių susidomėjimo sulaukę folkloriniai šokiai.    

 

„Pagrindinis šios šventės tikslas yra tradicijų ir tautos savasties išlaikymas, nors Trys karaliai jau ir krikščioniška tradicija, - sako Diana Martinaitienė. - Ir kol Lietuva bus katališka šalis, tol ši šventė ir bus, nors iš esmės sausio 6-oji žymi dar ikikrikščioniškojo kalėdinio laikotarpio – dvylikos dienų - švenčių pabaigą. Tai dar pagoniška tradicija, prie kurios priderinta ir krikščioniškoji“.

 

Pasirodo, pagal senąją tradiciją, šią dieną vykdavo persirengėlių, tokių kaip per Užgavėnes, kaip per Kalėdų pirmąjį vakarą, vaikštynės per visus kiemus, per visus namus, kur eisenos dalyviai buvo labai laukiami. Tik vėliau su krikščionybe tarp tų persirengėlių atsirado ir trijų karalių, ir kai kur -  angelo su žvaigžde personažai. Tik ne taip seniai senosios kaukės nuo karalių atsiskyrė.

 

Kodėl vyko šios eitynės, Diana Martinaitienė atsako paprastai: „Eitynės yra susijusios su Saulės judėjimu dangaus skliautu. Saulė, kuri sustodavo maždaug gruodžio 21-ąją atsidurdavo pačiame žemiausiame dangaus taške ir tik maždaug Trijų karalių dieną jį pakyla per vadinamąjį gaidžio žingsnį. Taigi švęsta, kad saulė pajudėdavo iš sąstingio, ir tam reikėdavo tam tikrų apeigų, nes per Kūčias prikviestos ir visas tas dienas vaišintos anapusinio pasaulio vėlės (persirengėliai su kaukėmis ir išvirkščiais rūbais jas kaip tik ir vaizduodavo) sugrįžtų atgal į savo pasaulį“.

 

Todėl ir laukta visuose namuose ir kiemuose eitynių dalyvių, kad jie deivės Gabijos ugnies anglies gabaliukais (vėliau – bažnyčiose pašventinta kreida) ant visų durų, krosnių dangčių, ant visų angų užrašytų po tris kryžiukus – saulės ženklus. Taip buvo kaip uždaromis angos blogosioms vėlėms likti su žmonėmis ir jiems kažkaip pakenkti. Vėliau su krikščionybe po trimis kryžiukais pradėta rašyti karalių vardų pirmąsias raides.

 

Iš tų senų pagonybės laikų ir likęs senasis šios dienos pavadinimas Atarašai.

 

Įdomu, kad nors Trijų karalių šventė jau tiek amžių švenčiama ir bažnyčiose ir pasauliečių, tačiau trijų karalių, lankiusių gimusį Kūdikėlį Kristų, vardai – Kasparas, Merkelis (Melchioras) ir Baltazaras – Lietuvoje, o ir ne tik Lietuvoje yra gana reti.

 

Etninės kultūros žinovė Diana Martinaitienė, dalyvavusi daugybėje įvairiausių etnografinių ir kitokių ekspedicijų, sako buvusi sutikusi tik su vienu Melchioro vardu pavadintu senuku kažkur Rytų Lietuvoje.

 

„Kasparo vardą gal dažniau esu girdėjusi, - stengiasi prisiminti Diana Martinaitienė, - o kad Baltazaro vardu ką vadintų, nesu girdėjusi. Gal žmonėms tokie vardai neskambūs. O gal baugu pavadinti vaikus tokiais vardais – juk gali išminčiais jie ir neišaugti...“

 

Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus prisipažįsta: „Jau prasidėjo mano kunigystės antras dešimtmetis ir atsimenu tik vieną Merkelio vardu pavadintą kūdikį iš tūkstančių mano pakrikštytų vaikų. Šiame krašte neprigijo trijų karalių vardai“.    

  

Diana Martinaitienė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, džiaugiasi, kad Šiauliuose net ir darbo dieną vykstančios eitynės susilaukia didelio miestiečių susidomėjimo.