Šiaulietis poetas Jaunius Kulnys šiemet tapo konkurso „Vienas anoniminis eilėraštis“ laureatu –  eilėraštyje „Kūčios“ buvo labai jau tikras jausmas ir vaizdas.
Ir tai nieko nuostabaus – Jaunius Kulnys puikiai prisimena ir pačias iškilmingiausias, ir pačias skausmingiausias Kūčias savo gyvenime.
Vigitos JUODVALKIENES montažas.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Pirmosios – įspūdingosios
„Prietema, užtraukti langai (nesupratau, kodėl užuolaidas reikėjo užtraukti) ir ant stalo labai graži balta staltiesė su kampuose išsiuvinėtomis gėlėmis – rožinėmis, mėlynomis.
Man buvo visiškai nesuprantama, kodėl po ta gražia balta staltiese reikėjo pakišti šieno gniūžtę. Mama pasakė, kad dėl to, jog Dievas gimė ant šieno.
To dar labiau negalėjau suprasti: juk karvės gimsta ant šieno, o čia Dievas...
Ir dar buvo tą vakarą kažkokia ypatinga tyla, tyluma, visi nekalbūs, susikaupę.  
Niekas nevalgo, kažko laukia, nors ant stalo daug skanių valgių (mano mama buvo iš pavyzdinių ūkininkių): pyragėliai su spanguolėmis, spanguolių kisielius, pupų mišrainė, blynai su silkės įdaru.
Iki šiol prisimenu tų valgių skonį, gardumą, kurio paprastomis dienomis nebūdavo.
Nesigirsiu, tačiau ta silkė buvo žymiai skanesnė nei dabar – daug „sibiriakų“ prisimena, kokia silkė iš bačkos. Milžiniškos bačkos, stovėjusios parduotuvės kampe.
Kai tą bačką atveždavo, žmonės silkę išgraibydavo per tris dienas – gyvenvietės gatvės buvo ilgos, apstatytos barakais, o juose gyveno apie tris su puse tūkstančio gyventojų, maždaug tiek, kiek dabar gyvena Skuodo ar Šilalės rajonuose.
Paskui visi susėdo prie stalo, atsilaužę plotkelės (kalėdaičio, kaip dabar sakoma) gabalėlį dėjosi į burną, žegnojosi, ir tik tada pradėjo valgyti.  
Kaip ir iš kur buvo gautas tas kalėdaitis, jei gyvenvietėje nebuvo ne tik kad bažnyčios, bet ir cerkvės, paslaptis iki šiol. Dabar suprantu, kad nelengvai būdavo gaunama, kažkaip atsiunčiama iš Lietuvos.
Tačiau tuomet per tas mano pirmąsias (pirmąsias, kurias atsimenu) Kūčias mane domino kiti dalykai: šienas po staltiese, ant šieno gimęs Dievas, skanūs valgiai ir tyluma. Žodžiu – tada aš pajutau patį Kūčių sakralumą.
Tai galėjo būti 1954 ar 1955 metų Kūčios, kurias mes šventėme Sibire, Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Vitoko gyvenvietėje.“

Antrosios – iškilmingosios
„Kitos įsimintinos Kūčios buvo po kelerių metų, kai aš jau buvau pusdevynerių metų „palkūzas“.
1956 metais gimė viena sesuo, 1958 metais – kita, ir jas reikėjo pakrikštyti.
O krikštynoms kažkokiu būdu tremtiniai iš Lietuvos išsikviesdavo kunigą, kuris, persirengęs labai paprastais rūbais, slapta atvykdavo ir apsilankydavo ten, kur reikėjo.
Motina tąsyk buvo ne tik užtraukusi užuolaidas, bet ir jų kraštelius kažkuo sugnybusi, kad iš lauko nieko nesimatytų - tremtinius nuolat stebėjo.
Kambaryje prietema, nes net elektros lemputė buvo prisukta. Apskritai Sibire elektra būdavo iki vidurnakčio, likus pusvalandžiui lemputės sumirksėdavo - tai buvo perspėjimas, kad tuoj bus išjungta ir žmonės, kurie švęsdavo, ant stalo galėtų pasidėti žibalines lempas arba vadinamuosius šikšnosparnius.
Su „šikšnosparniais“ žmonės pasišviesdavo eidami 10-15 metrų į tvartą, nes tų žibintų stiklai buvo itin stori, atsparūs 45-50 laipsnių sibirietiškam šalčiui - nesproginėjo.
Bet pasakoju ne apie šalčius, o apie Kūčias, kurios jau skyrėsi nuo ankstesniųjų, nes aš daugiau supratau, daugiau žinojau.

Kad šios Kūčios bus ypatingos, jautėsi iš visų sėdinčiųjų prie valgiais nukrauto stalo kažkokios nenusakomos šventiško laukimo nuotaikos.
Ir įsivaizduokite: atsidaro virtuvės durys ir iš tamsos, iš nežinomybės, kurios neduota vaikui suprasti, į šviesų kambarį įeina vyras. Koks vyras! Iki blizgesio nuskustu veidu, su bronzine stula ant kaklo, spalvingas, šventiškas, toks ypatingas, visiškai kitoks nei kada mano matyti vyrai... Įėjo ir pasakė: vaikelis Jėzus gimė.
Aš dar nustebau, iš kur toks keistas negirdėtas vardas. O paskui, kai pradėjo kalbėti apie Dievo vaikelio, Dievo avinėlio gimimą, visai pasimečiau, nes net neįsivaizdavau, kas yra avinėlis. Juk Sibire buvo tik karvės ir ožkos...
Ilgam tas avinėlis man liko mįslė.
Mes visi atsistojome, seseris ant rankų laikė krikšto mamos. Kunigas pakrikštijo, pašlakstė švęstu vandeniu seseris ir tada kažkas pasakė: ir berniuką „pakrapykite“. „Pakrapijo“.
Taip aš buvau antrą kartą pakrikštytas.    
Ypač ryškiai prisimenu, kaip tas kunigas, pasakęs, kad duos cukraus, man į burną subėrė šaukštą druskos. Ir nuo tol visą gyvenimą ta druska man stovi burnoje: vis atsimenu, kad kunigas apgavo.
Dar prisimenu mamos kunigui ištiestą dešimties rublių kupiūrą, o gal ir ne vieną. Matyt, už kelionę, krikštą, kalėdojimą.
Dešimt rublių tais laikais buvo dideli pinigai, ir nors po Stalino mirties buvo pagerėjęs gyvenimas, o Sibire žmonės uždirbdavo po kelis tūkstančius, nebuvo, ką pirkti. Tačiau, kaip pasakojo mama, jau gerai buvo vien tai, kad šeima per metus galėdavo nusipirkti maišą ar du miltų.
Tos Kūčios, per kurias pirmą sykį pamačiau kunigą, mane pakerėjo iškilmingumu.“

Interliudas apie Kalėdų eglę
„Neįsivaizduojate, ką Vitoko gyvenvietėje reiškė eglutę iš miško parsinešti iki Naujųjų metų likus dviem savaitėms. Bet kažkaip tas egles parnešdavo ir Kūčių vakarą jos buvo puošiamos saldainiais – tokia retenybe tais laikais.
Aš miegojau kambaryje, kur stovėjo eglė, todėl naktimis į popieriukus vietoj suvalgyto saldainio įsukdavau iš anksto pasiruoštus duonos gabalėlius. Matyt, nuo tada ir turiu tą polinkį saldumynams.
Dėl to buvo kuriozas. Per Naujuosius atėjo pas mus rusai kaimynai pasveikinti ir mama jiems pasiūlė eglės saldainių. Žmonės popieriukus išvyniojo – ogi duona. Mama labai susigėdo ir ilgai mane barė už tai.
Ne tik saldainiais eglę puošdavome, bet ir ypatingais žaislais. Gailiuosi, kad nė vieno iš jų nepasilikome, nes iki šiol prieš akis stovi iš labai storo kartono padaryta papūga: sidabrinė, o kuodas – žalias, mėlynas, raudonas.
Buvo ir daugiau kartoninių eglės žaisliukų – naktį jie sidabru ir auksu žibėdavo nuo gatvės žibinto šviesos. O štai stikliniai eglių burbulai Sibire buvo retenybė, nes, matyt, vežami subyrėdavo.“

Trečiosios – skausmingosios
„Tremtiniai taigoje kirto medžius po aštuonias valandas. O iki kirtavietės dar turėdavo nueiti ir iš ten pareiti keturis ar penkis kilometrus. Kol neprasidėdavo tikra sibirietiška žiema su 40-50 laipsnių šalčiais, tokia kelionė dar nebūdavo ypatinga, bet vyrai, aišku, grįždavo be jėgų.
Ir vienų Kūčių dieną smarkiai pavėlavęs į Vitoką atvyko visas sąstatas vagonų su prekėmis, o vagonų iškrauti nėra kam – visi krovikai girti, visai nusitašę, nes užšventė gimtadienį.
Kažkas pasakė, kad gyvenvietėje katalikai ruošiasi švęsti Kalėdas, tai stoties viršininkas ir nusprendė: padarysime jiems Kalėdas, ir įsakė kažkokiam vyresniajam eiti per barakus, varyti lietuvius, latvius, vakarinius ukrainiečius vagonų iškrauti.
Ir išvarė. O juk tie vyrai buvo tik prieš porą valandų iš taigos grįžę, tik spėję veltinius nusiauti, kai vėl teko jiems rengtis ir visą naktį darbuotis.
Blogiausia, kad rytą tiems priverstiniams krovėjams neleido nė bluosto sudėti – iš pat ryto jie turėjo  vėl eiti medžių kirsti, nes ir po Stalino mirties į tremtinius vis dar kaip į vergus buvo žiūrima.
Šios Kūčios man taip ir liko pačios skaudžiausios.“
 
Kūčios

per daug tylos
per daug išsiilgusių akių

spokso

pro juodą langą
į dulkėtą vaistažolių puokštę
sutrupėjusį slenkstį
sutrešusį stalą
į močiutės maldomis nugludintą žvakę
briaunotoj stiklinėj

visos lėkštutės – neliestos

Poetas Jaunius Kulnys: „Per pirmąsias savo Kūčias aš pažinau ypatingą šios šventės sakralumą, antrąsias įsiminiau kaip iškilmingiausias, trečiąsias – kaip skausmingiausias“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.