Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vyresnės kartos šiauliečiai be abejo pamena anuomet siuntinėtus „lenciūgėlius” - laiškus, reikalaujant juos perrašyti ir išplatinti keliolika egzempliorių. Taip padarysi - ir aplankysianti laimė, pavyzdžiui, loterijoje laimėsi zaporožietį. Laišką sudeginsi – lauk bėdos: susirgsi pats arba tavo artimas, supleškės namai ar pan. Tačiau laikai keičiasi, „popierinių” laiškų gauname vis mažiau. Pasikeitė ir anoniminių šantažuotojų metodai...
Laiškas
Šiaulietė A. N. persiuntė šį tekstą mums, klausdama, kas ir kokiu tikslu siuntinėja tokius elektroninius laiškus? Nes ji pati sulaukia laiškų, kuriuose prašoma, raginama arba tiesiog reikalaujama kuo greičiau gautąjį tekstą išplatinti savo draugų bei artimųjų rate.
Skaitome laišką: „Šį eilėraštį parašė vėžiu serganti paauglė. Ji norėtų sužinoti, kiek žmonių gavo jos eilėraštį? Prašome perduoti jį kitiems. Jį išsiuntė jos gydytojas...”
Atkreipkite dėmesį, nenurodytas nei paauglės vardas, nei kur ji gydosi. Tačiau pabrėžiama, kad išsiuntė „jos gydytojas”. Suprask, laiškas „rimtas”, ne koks pokštas.
Toliau įdedamas jausmingas eilėraštis, pavadintas „Lėtas šokis”. Minčių dėstymas jame vargu ar paaugliškas, bet tiek jau to... Paauglių irgi visokių yra. Tad skaitome toliau: „Perduotus elektroninius laiškus registruoja, kad būtų galima juos suskaičiuoti. Brangieji, perduokite šį laišką visiems, kuriuos pažįstate ir net kurių nepažįstate! Tai yra nepaprastos mergaitės, kuri greitai paliks šį pasaulį, prašymas. Ji serga vėžiu. Mergaitei liko gyventi tik šeši mėnesiai”.
Kaip reikėtų „perduoti” ir kas registruoja elektroninius laiškus? Susidaro įspūdis, kad rašantysis nelabai nutuokia apie elektroninių laiškų siuntimo specifiką. Visai gali būti, jog šis tekstas buvo nukopijuotas nuo kita kalba rašyto teksto, terminą „registruotas laiškas” taikant elektroniniam paštui.
Toliau „grojama” laišką gavusiųjų jausmais: „Ji niekada nešoks išleistuvių baliuje, niekada nebaigs mokyklos, neištekės ir neturės vaikų. Išsiųsdami šį laišką kuo daugiau žmonių jūs suteiksite mažą viltį jai ir jos šeimai, nes už kiekvieną naujam adresatui išsiųstą laišką Amerikos Vėžio draugija skirs 3 centus jos gydymo programai. Vienas jaunuolis išsiuntė šį laišką 500 žmonių! Tad aš žinau, kad mes galime išsiųsti tokius laiškus bent 5 ar 6 adresatams!”
Kodėl Amerikos Vėžio draugija tokia dosni lietuviams? Kas tas anonimas jaunuolis? Kodėl iš visų sergančiųjų būrio gydytojas nusprendė išskirti šią mergaitę? Juk netgi skaičiuojant, kad laišką gaus koks pusė milijono piliečių, (kas faktiškai neįmanoma), išeina, kad parama būtų vos 15 tūkst. litų. Suma tikrai ne tokia didelė, turint galvoje onkologinį susirgimą. Žodžiu, klausimų daugiau negu atsakymų... Matyt, „spamas” (šiuo anglišku žodžiu vadinamos internetinės šiukšlės) priklydo iš Amerikos ir po Lietuvą platinamas gerų, tačiau naivių žmonių...
Laiško apačioje nurodytas siuntėjas: „Greta Kupčinskienė, KMUK Akušerijos ir ginekologijos klinikos administratorė, Kaunas”. Taip pat nurodomi kontaktiniai telefonai. Taigi ne gydytojas, bet, greičiausiai, gydytoja... Nors anglų kalboje abiem atvejais skambėtų vienodai: „doctor”. Matyt, šitas netikslumas atsirado laišką verčiant į lietuvių kalbą...
Kaunas ašaromis netiki
Skambiname į Kauną. Gal tikrai kam prireikė pagalbos? Nors, tiesą sakant, patys mažai tuo tikime. Iš ragelį pakėlusios administracijos darbuotojos Rūtos reakcijos tampa aišku, jog mes ne pirmieji. Pasak jos, laiško turinys darbuotojams yra žinomas. Pirmosios kopijos pasirodė prieš metus, o laiške minima G. Kupčinskienė su tuo neturinti nieko bendra. Be to, jau greitai mėnuo, kaip ji atostogauja. Tokelės tokios.
Noras būti geriems...
Paskambinome Linai Tankelevičienei, Šiaulių universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto
Informatikos katedros vedėjai.
„Asmeniškai aš dažniausiai gaunu kelių tipų nepageidaujamus elektroninius laiškus: reklaminius pasiūlymus ir pagalbos prašymus, kai reikia nurodyti banko sąskaitų duomenis ir, pasak laiškų autorių, pagelbėti į nelaimę pakliuvusiems žmonėms išgryninti pinigus. Bei grandininius laiškus, kuriuose tiesiog prašoma persiųsti laišką nurodytam žmonių skaičiui, siekiant kažkam padėti.
Reklaminiai pasiūlymai kuo toliau, tuo labiau orientuojami į tinkamos asmenų-respondentų grupės
pasirinkimą. Pavyzdžiui, mane dažnai kviečia į mokslinius seminarus ir kitokius renginius, kur
dalyvio mokestis yra tiesiog „neįkandamas“. Manau, reklaminių pasiūlymų autoriai tiesiog žino, kad sureagavusių į pakvietimą procentas bus labai nedidelis...
Skirtingai nei nukentėjusiųjų Lietuvoje nuo telefoninių sukčių, neteko girdėti nė apie vieną, kuris bandytų padėti kokiam turtingo protėvio palikuoniui išgryninti didžiulius pinigus, gaudamas maždaug pusę visos sumos. Kadangi pinigų sumos yra labai didelės, matyt, todėl lietuviai šitokioms avantiūroms nesiryžta. Bet, jei tokie laiškai vis dar siuntinėjami, vadinasi, atsiranda pasaulyje, kas patiki...
Grandininiai laiškai kaip ir neturi finansinio pagrindimo. Nuo pirmųjų jie skiriasi tuo, kad į laiško
persiuntimą įsitraukia daug žmonių, kurie patys tos grandinės niekada nepradėtų. Galbūt taip
atsitinka todėl, kad kiekvienas širdyje nori būti geras, kažkam padėti, o tinklo pralaidumas, pašto
serverių nereikalingas apkrovimas, galų gale pažįstamų sugaištas laikas jiems neatrodo didelė problema.”
Pasak kitų internautų, tokie laiškai siunčiami sąmoningai siekiant „užlaužti” serverius. Tereikia paskaičiuoti: jūs išsiunčiate 5 tokio laiško kopijas, gavusieji – dar po penkias, tie savo ruožtu vėl... Į dienos pabaigą tokių laiškų internete jau klajos dešimtys tūkstančių... Prasideda nebevaldoma grandininė reakcija, panašiai kaip ir atominio sprogimo metu.
Taip ar kitaip, bet protingiausia visą elektroninį šlamštą siųsti ten, kur jam ir vieta: į virtualiąją šiukšliadėžę.
