D. Martinaitienė: „Mes nebeturime didelio stimulo atlikti apeigų, melstis, nes šiandien daug ką galime nusipirkti parduotuvėje. Mums nebereikia kažką daryti, kad būtų geras derlius, užaugtų sveiki gyvuliai. Tuo tarpu mūsų probočiai viską turėdavo užsiauginti patys.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Kūčios - viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi daugelis kiekviena lietuviška šeima. O štai dabartinės Kalėdos jau visiškai kitokios, nei jas šventė mūsų protėviai. Taip teigia etnologai.
Kūčių papročiai būdingi tik lietuviams
Senovėje Kūčios buvo siejamos su žiemos saulėgrįža. Etnologas pasakoja Libertas Klimka, kad tradiciniai Kūčių papročiai yra labai lietuviški ir būdingi tik mūsų kraštui, sąlygoti gamtos ir tradicinės gyvensenos.
Senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto būdavo nekasdienis bruzdesys. Kas tą rytmetį pramigs, bus slunkius per visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi „sauso“ pasninko, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo“, kai apskritai iki pat vakaro nieko nevalgydavo.
Tikėta, jog advento metu negalima kirsti medžių. Kol nebuvo papročio puošti eglutės, pagrindinis papuošimas buvo šiaudiniai sodai. Kūčių vakarui, Kalėdoms iš šiaudų būdavo specialiai daromos žvaigždės. Sodas būdavo laikomas šventu daiktu, simbolizuojančiu pasaulio modelio sukūrimą.
Iki krikščionybės, kol nebuvo kalėdaičio, senoliai laužydavo duoną, o dzūkai turėjo specialių patiekalą kūčią. Jis gaminamas iš daigintų kviečių, džiovintų vaisių, aguonų, riešutų ir medaus. Kūčia yra apeiginis patiekalas, todėl būdavo siunčiamas aplink stalą. Per Kūčias pageidautina nenaudoti aštrių daiktų: peilių, šakučių, viską reikėtų valgyti su šaukštais arba rankomis, nes aplink pilna vėlių, kurias aštriais daiktais galima sužeisti.
Kūčių naktis ypatinga
Senoliai Kūčių naktį laikydavo ypatinga, tikėta, kad tvarte šventą naktį kalba gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsta vynu. Manė, jog būtent ribiniu laikotarpiu, kai erdvė praranda įprastus matmenis, įmanomi ateities spėjimai, nes tuomet viską sužinoti padeda vėles. Tuo metu populiariausi burtai būdavo susiję su vandeniu, skirti vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Manyta, jog ištarti žodžiai turi galios ateičiai yra tarsi sėklos, pasėjamos šventvakaryje.
Po kūčių vakarienės motina pabarstydavo grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikdavo stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduodavo gyvybinę augimo jėgą.
Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė sako, jog šiuos burtus galima pritaikyti ir šiandien. „Burtininkė tau gali pasakyti bet ką, o per Kūčias esi pats sau būrėjas. Tuomet tam tikrą ženklą gali aiškinti subjektyviai, matyti tai, ką nori. Pavyzdžiui, ištrauktą trumpą, sulinkusį šiaudą gali aiškinti kaip ženklą, kuris viską pakreips į gerąją pusę. Atlikti šiuolaikines interpretacijas labai smagu, juk kitoje epochoje gyvename“, - pastebi D. Martinaitienė.
Etnologės teigimu, šiuolaikinė Kūčių prasmė yra pakitusi. Senovėje gamtos sąstingio metu nebuvo atliekama daug darbų. Audimas, verpimas, drožinėjimas, rūpinimasis gyvuliais, tai pagrindinės veiklos, kuriomis advento metu užsiimdavo mūsų senoliai. Dabar mus supanti aplinka ir požiūris į tradicijas pasikeitė.
„Daug kas priklauso ir nuo mūsų požiūrio, sugebėjimo nepasiduoti chaosui. Advento laikotarpis, pagal seną supratimą, turėtų būti ramybės, susikaupimo metas, tačiau yra priešingai. Gruodis tapo pačiu intensyviausiu mėnesiu, kai stengiamės atlikti kuo daugiau darbų. Dėl to kinta papročiai. Žinome, kad reikia Kūčias valgyti, bet iki tol labai ardomės“, - išskiria D. Martinaitienė.
Kalėdos, palyginti su Kūčiom nebūdavo tokios sureikšmintos. Tos dienos vakarą kalėdaudavo Senis Kalėda su palyda: ožkelėmis, gervėmis, meškomis, čigonais ir t. t. Jie lankydavo namus, kalbėdavo oracijas, giedodavo kalėdines giesmes ir dovanodavo simbolines dovanėles: riešutus, saldainius. Tuo metu svarbiausia būdavo pasveikinti su atėjusiomis šventėmis, sugrįžusia saule.
Šiandien Kalėdos siejamos su Jėzaus Kristaus gimimu. Tą dieną einame į bažnyčią, meldžiamės ir sakome vieni kitiems gražius žodžius. Tačiau etnologė pritaria minčiai, kad Kalėdinė dvasia nebėra tokia, kaip anksčiau.
„Daug įtakos tam turi mus supanti aplinka. Mes nebeturime didelio stimulo atlikti apeigų, melstis, nes šiandien daug ką galime nusipirkti parduotuvėje. Mums nebereikia kažką daryti, kad būtų geras derlius, užaugtų sveiki gyvuliai. Tuo tarpu mūsų probočiai viską turėdavo užsiauginti patys. Neužderėjus derliui, laukdavo badas. Anksčiau niekas nieko neatveždavo, viską turėjai pasidaryti pats. Dėl to ankstesnio ir šiuolaikinio dvasingumo lyginti neverta. Tuomet žmonės nuo tokių negandų nebuvo apsaugoti, o mes esame“, - pabrėžia D. Martinaitienė.
