Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vasario 3-ioji - Šventojo Blažiejaus, pagal bažnytinį kalendorių, arba Linų, pagal senąjį baltų kalendorių, diena. Šią dieną paprastai į bažnyčią buvo nešamos šventinti linų sruogos, eglišakiai, po to pašventintais linais buvo apsukamas kaklas persišaldžius gerklę. Nors ne tik nuo gerklės ligų linai tinka: aliejais gydomos gleivinės, kraujotaka, stiprinamas imunitetas, greičiau užsitraukia opos, žaizdos. O lininiai apdarai, lovos skalbiniai švelnesni ir sveikesni už patį šilką.

 

Tik, deja, linas su visais aliejais, sėmenimis ir audiniais darosi prabangos preke ne tik todėl, kad ilgai ir sunkiai auginamas, apdirbamas, naudojimui ruošiamas, bet ir dėl daugybės ekonominių, politinių, socialinių pasaulyje susiplakusių reiškinių. Tad dabar Šiauliuose, kur dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo sukoncentruota ar ne aštuoniasdešimt procentų Lietuvos linų pramonės ir rinkos - broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai Gubernijoje buvo įsteigę linų apdirbimo ir lino gaminių fabrikus „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“, apie linus begalima pasikalbėti tik su muziejininkais.

 

 

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė kiek nustemba išgirdusi, apie ką norime kalbėti: „Deja, tarp archeologinių radinių tekstilės turime mažiausiai. Tik kelis gabalėlius tesuradome ir tuos pačius prilipusius prie metalo dirbinių... Randama ir lininių siūlų apgalviuose - ant jų buvo suvertos metalinės detalės, juostų fragmentų“.  

 

Maždaug prieš dvylika tūkstančių metų paskui tirpstančius ledynus migruojančias elnių bandas dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji žmonės – jie buvo klajokliai, rinkėjai, todėl ir jų pagrindiniai apdarai buvo iš kailių, odos. Nors jau ir akmens amžiuje augalinis pluoštas buvo žinomas - iš liepų karnų buvo pinami dembliai. 

 

„Čia linininkystė prasidėjo su sėsliu gyvenimu. O kada tai buvo, sunku pasakyti – tikriausiai apie trečiojo ir antrojo tūkstantmečių prieš mūsų erą sandūroje, - pasakoja archeologė. - Panašu, kad linai čia buvo atvežtinė kultūra“.  

 

Kaip ir iš kur linų sėklos buvo importuotos į Lietuvos teritoriją, mokslininkai nesutaria. Linai, vienmetės ir daugiametės žolės bei puskrūmiai, iš kurių kai kurios rūšys labai svarbūs techniniai augalai, duodantieji pluoštą bei riebalingas sėklas ir aliejų, buvo auginami Kinijos bei Indijos kalnuotuose rajonuose, Užkaukazėje ir Viduržemio pajūrio šalyse. Dar prieš 6-7 tūkstantmečius iš linų palestiniečiai ir egiptiečiai siuvo rūbus, bures, vijo virves.

 

 

„Archeologų rasti lininiai siūlai yra suverpti iš pradžių pirštais, o paskui verpstuku (mediniu pagaliuku ir ant jo galo pritvirtintu moliniu ar akmeniniu smagračiu), dar vėliau panaudotos prieverpstės. O rasti medžiagų fragmentai jau būna austi. Pirmiausia audimo staklės buvo vertikalios – medinis rėmas, kurio viršuje priraišioti siūliukai, o kas antras siūlas pririštas prie pagalio, kai pagalį atkeli į priekį, pasidaro žiotys ir pro jas praleidžiamas siūlas...“ - pasakoja apie senąsias technologijas Audronė Šapaitė.

 

Seniausi audinio gabalėliai, rasti Latvijos archeologų, yra datuojami 2-4 mūsų eros amžiais, rasta ir devintojo amžiaus linų sėklų Žiemgaloje. „Panašu, kad tai buvo vietinės gamybos audiniai, nes tais laikais, ko reikėjo gyvenimui, žmogus gamindavo pats: augino, verpė, audė linus, o paskui siuvo apatinius drabužius – marškinius, kelnes, - tęsia pasakojimą Archeologijos skyriaus vedėja. - Visas tas darbas buvo ilgas ir nuobodus, labai tinkamas tamsiems žiemos vakarams. Moterims, nes vyrams kantrybės neužtektų.“  

 

Ir archeologė rodo rekonstruotus pagal seniausius radinius vyriškus lininius marškinius: labai paprastai pasiūtus, bet su žalvario detalėmis. „Žmonės visada mėgo žibėti – apsiūdavo visus rūbus metaliniais kabučiais, spurgeliais...“ - paaiškina Audronė Šapaitė ir siūlo tikrus lino rūbus apžiūrėti Etnografijos skyriuje.

 

Muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė vedasi į skyriaus fondus, kurie savo eksponatais yra vieni iš turtingiausių visoje Lietuvoje, nes tautiniai kostiumai ir kitokie tekstilės dirbiniai sukaupti ne tik iš Šiaulių apylinkių, bet iš visos šalies teritorijos. 

 

„Seniausia ir įdomiausia senųjų darbų kolekcija mūsų muziejaus tekstilės rinkinyje yra kaip tik interjero audiniai, - pristato Etnografijos skyriaus vedėja eksponatus traukiodama saugyklos stalčius. - Tai kraičiui išaustos paklodės, staltiesės, lovatiesės, gūnios (dekiai), skaros-antklodės, marškiniai. Ir dauguma iš jų yra būtent iš lino. O ir vilnoniams audiniams apmatai dažniausiai buvo daromi tik iš lino, kol medvilnė nebuvo paplitusi...“  

 

Seniausias Etnografijos skyriaus eksponatas yra XVIII amžiaus pabaigos paklodė: žemaitiškas balto lino su įaustais medvilnės spalvotais rašteliais audinys, kuris galbūt iš pradžių buvo skirtas staltiesei. Tai labai subtilus rankų darbo audinys, tačiau nors tais laikais staklės (dažnai ir ne vienos) stovėjo kiekvieno valstiečio namuose, ne visos merginos vienodai gerai sugebėjo austi, tad tik labai įgudusios ausdavo raštuotus daugiaspalvius audinius lovatiesėms, staltiesėms, o kitos – vien kasdienio naudojimo marškiniams, paklodėms, maišams. O kai pradėdavo austi, tai ausdavo visus rietimus – kad keleriems metams atsargų užtektų...

 

„Taip darydavo todėl, kad tai buvo ilgas ir sudėtingas darbas: iki Kalėdų per advento laikotarpį merginos pasiruošdavo, tai yra, susiverpdavo, siūlus, o iki Velykų per gavėnią ausdavo, - pasakoja Sigita Milvidienė. - Marškiniams ausdavo aštuoniasdešimties centimetrų pločio audeklą, o jų rankovėms - žymiai siauresnį, kad siuvant nereikėtų karpyti, juk audimas - kruvinas darbas.“

 

Besigrožėdama muziejaus eksponatais, seniai išaustų audinių kūrėjų meistriškumu Etnografijos skyriaus vedėja prisipažįsta ir pati mėgstanti austi – ne vieną nuo laiko nukentėjusią muziejinę juostą yra pagal originalą atkūrusi. Ir tam, aišku, naudojusi lininius siūlus – ir pilkus natūralius, ir balintus, ir spalvotus. 

 

„Tačiau turiu ypatingoms juostoms ir namuose verptų lininių siūlų keletą kamuolių, - sako Sigita Milvidienė. - Juos itin branginu, nes tai mano amžinatilsi močiutės verpti siūlai...“