Zita KATKIENĖ

Nedažnai į gydytojo kabinetą ateina laimingas žmogus. Todėl taip suglumo bendrosios praktikos gydytojas, išrašęs ligoniui siuntimą išsitirti kaulų tankį. Iš ligoninės grįžusio paciento akys švietė džiaugsmu - tyrimo kaina perpus sumažinta! Žmogus neslėpė, jog eidamas tyrimui jis abejojo, ar verta mokėti 80 litų už tyrimą. O kai paaiškėjo, kad tyrimas kainavo tik 40 litų, net ir patvirtinta  osteoporozės diagnozė ne taip suglumino. 

 

Ar gali būti taip, kad ligonis ir sveiks greičiau, kai jo nuotaika gydytojo kabinete - gera? O jei dar prie geros žinios, kad sumažintos tyrimų kainos, dar bus pridėtas ir geras žodis, ir nuoširdus, neapsimestinis domėjimasis ligoniu, jei bus dėmesingai išklausyta visa gyvenimo istorija, įsigilinta į varginusius skausmus, visą gyvenimą lydėjusius nusiskundimus, persekiojusias bėdas? Juk sakoma, kad gydytojo chalatas - geriausias vaistas nuo visų ligų...  

 

Deja, tokiam pokalbiui ir dėmesingumui vargu ar užtektų vizitui skirto laiko. Ir ne tik todėl, kad Lietuvos „Visuomenės sveikatos programų” metodikoje reikalaujama, kad poliklinikoje paciento vizito trukmė neviršytų 15 minučių. Realiai turbūt ir tiek ligonis neužtrunka gydytojo kabinete. O jei ir užtrunka, tai gydytojas su ligoniu ne kalbasi, o dažniausiai pildo nesibaigiančią medicinos dokumentaciją. 

 

Deja, įrodyta ne tik tai, kad gydytojo dėmesio nestokojantis ligonis labiau pasitiki gydytojo skirtu gydymu. Pasirodo, jog net ir tada, kai gydymo rezultatai nepatenkinami, pacientas nepateiks ieškinio prieš gydytoją, kuris daug dėmesio jam skyrė per konsultaciją. Tai ar verta būti dėmesingu gydytoju? Klausimas, apie kurį šiandien diskutuoti, kai gydytojai jau ne gydo, bet teikia gydymo paslaugą, tikrai problemiška.

 

Kilo ši mintis tik dėl to žinojimo, kad viskas keičiasi. Ir buvusios vertybės vėl sugrįžta. Jei jau Šiaulių ligoninė sumažino mokamų paslaugų bei tyrimų kainas, akivaizdu, jog daug daugiau žmonių atliks tuos tyrimus. Daug daugiau pradės gydymą, daug daugiau pradės jį laiku. Tik nežinia, ar ligoninė pademonstravo dėmesingumą žmogui, ar sukasi iš padėties: pinigų vis mažiau turintys žmonės nebeišgali sumokėti net ir už ypač svarbius tyrimus. O kai medikas įtaria osteoporozę - ligą, kurios požymių dar ilgai gali ir nepajusti, dažnas nusprendžia verčiau neatlikti tyrimo, kainavusio beveik 100 litų. 

Tačiau dar blogiau, kai ligonį suglumina ne brangiai kainuojantis mokamas gydymas, bet gydytojo pasakytas žodis. Ypač tada, kai žmogus į gydytojo kabinetą ateina jausdamas rimtų sveikatos sutrikimų. Ne kiekvienam juk lengva pasakoti apie savo blogą savijautą, apie iš kažkur kylantį skausmą. Dažnas ligonis, ypač tas, kuris serga retai, nemoka žmogaus anatomijos ir nežino, koks organas yra viename ar kitame šone, kur juntamas skausmas. Todėl žmogui labai svarbus gydytojo žodis, jo įtaiga. Net ir tada, kai gydytojas nepasako tikslios diagnozės, bet tvirtai sako, jog diagnozė yra aiški ir sveikata turėtų pagerėti, žmogus pasijunta geriau. Nes jam atslūgsta baimė, nes pasitraukia nerimas. Kai gydytojas sako, jog diagnozė dar nėra aiški, dar reikia laiko ir pasiūlo registruotis dar kartą, žmogus jaučiasi kitaip. 

 

Dar didesnį svorį gydytojo pasakytas žodis įgyja tada, kai kalba sukasi apie labai rimtas ligas. Beje, tuomet įtaigus gali būti ir artimųjų žodis, ir pačio žmogaus įsitikinimas. Juk kai žmogus jaučiasi blogai, ir žino, kad panašiai jautėsi jam artimas žmogus, kuris mirė nuo vėžio, jis bus tikras, kad ir jo laukia tas pats likimas. „Jei man bus atliekama operacija, aš mirsiu kaip ir tėvas”, - prieš keletą metų sakė žymus dainininkas draugams, raginusiems kreiptis į medikus. Vasarą išgyvenęs beveik badu jis kreipėsi į gydytojus, jam buvo atlikta operacija, po kurios jis iš ligos patalo nebepakilo. Kas tai - likimo nuojauta, ar saviįtaiga?

Šiandien gydytojas pasako ligoniui  net ir pačią liūdniausią prognozę. Taip, sako, geriau, nei tada, kai žmogus nežino, kuo serga, kai nežino, kas jo laukia. „Jums liko daugiausiai trys mėnesiai”, - išgirsta žmogus gydytojo kabinete. Ir kas po to? Vieną žmogų toks paaiškinimas, kaip sakoma, gali ir į kapus nuvaryti, nes tokios žinios gali ir nepakelti. O kito, puikiai žinančio savo diagnozę, ir tokia prognozė neišmuš iš vėžių. Nes jam nuo šiol svarbu, kad kiekviena diena, kurią jam dovanoja negailestingas likimas, būtų prasminga, kad likęs gyvenimas būtų išties kokybiškas...

 

Tad ko ligoniui reikia labiausiai - pigesnių tyrimų, pingančių vaistų ar gydytojo dėmesingumo, gero žodžio, įtaigos sunkią valandą, atjautos, supratimo, optimizmą keliančių žodžių net ir tada, kai  prognozė - neigiama? Akivaizdu, jog ligoniui reikia daug, kai jis ateina į šeimos gydytojo kabinetą, kai kviečia greitąją medicinos pagalbą ar atvyksta į ligoninės Priėmimo skyrių. Nes tada žmogui reikia medikų pagalbos, kurios jis šiandien, deja, ieško... su didžiule baime. Žmogus šiandien baiminasi,  kad gydytojas skirs brangius tyrimus, išrašys brangiai kainuojančius vaistus, kad nerašys siuntimo pas specialistą, o specialistas nerašys siuntimo į ligoninę... Deja, gydytojui, lyg grandinėmis suvaržytam sveikatos apsaugos reformų ir įstatymų, kartais nieko kito ir nebelieka,  tik būti dėmesingam ir įtaigiam...