Juozas GINKUS

Neseniai politinės partijos Vyriausiajai rinkimų komisijai deklaravo, kiek pinigų sugebėjo iškaulyti iš savo rėmėjų, kiek šlamančiųjų papildė partijų kasas per pirmąjį ir antrąjį šių metų ketvirčius. Tarp dosnios paramos sulaukusiųjų – ir Šiaulius valdančios partijos.

 

Ilgi rėmėjų sąrašai rodo, kad geraširdžių ir dosnių žmonių mūsų mieste netrūksta. Tačiau kai kurie sutapimai – taip bado akis, kad jų nepastebėti Lietuvoje gali tik skvarbus STT pareigūnų žvilgsnis. Pavyzdžiui, keturios įmonės laimi milijoninį valdišką užsakymą, o netrukus visos keturios beveik tą pačią dieną paaukoja vienai ir tai pačiai partijai po keletą tūkstančių litų. Ar tai neatrodo panašu į oficialiai deklaruotą „atkatą“?   

 

 

Palyginti su sostinės politikais, mūsiškiai tarp rinkėjų turbūt nėra tokie patrauklūs ir mylimi, nes Šiaulių politinėms jėgoms paaukotos sumos gerokai mažesnės nei sostinėje. Dauguma aukų svyruoja nuo  tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Tuo tarpu kitų didžiųjų šalies miestų partijų skyriams kai kurie gerbėjai ir geradariai atseikėjo dešimtis tūkstančių litų. 

 

Bet, kaip sakoma, lašas po lašo... centas prie cento – ir jau litas. Atvirai prisipažinkite, ar daug šias eilutes skaitančiųjų yra paaukoję kuriai nors politinei partijai bent šimtą litų? O kaip matote, atsiranda ir tokių, kurie nepagaili ir tūkstančių... 

 

Čia iš karto reikėtų pastebėti, kad visi partijų rėmėjai pinigais taškosi tikrai ne sau naudos tikėdamiesi ar atsidėkodami už kokius nors prastumtus reikaliukus, bet grynai iš tyros ir besąlygiškos meilės vienai ar kitai politinei jėgai, intuityviai vedini savo vidinių įsitikinimų, tiesiog nebežinodami, kur dar prasmingiau galėtų išleisti keletą tūkstančių litų. Tai kas gi jie, dosnieji partijų mecenatai, žeriantys tūkstančius litų tiems, kurių pavardes paprasti žmonės neretai palydi pridėdami triaukštį pagražinimą. 

 

 

Vartant ataskaitas į akis krenta negausi rėmėjų grupė, kurie šiek tiek pinigų atseikėja tai partijai, kuriai patys priklauso.

 

Panašu, kad iš šios operos – Liberalų ir centro sąjungos Šiaulių skyriaus rėmėja UAB „Rekota“, nepagailėjusi 2 tūkstančių litų. Šią ir kitą šiauliečiams iš kvapo neblogai žinomą įmonę „TDL oda“ mieste valdo Šimkų šeima. Vidmantas Šimkus, savo biografijoje prisistatantis UAB „TDL oda“ valdybos pirmininku, 2008 metais buvo įrašytas tarp kandidatų į Seimą Liberalų ir centro sąjungos sąraše 99-uoju numeriu, tačiau liberalams šimto mandatų Seime nelaimėjus, jis liko be seimūno kėdės. Jo žmona Vitalija Šimkienė sau išsikėlė kuklesnį tikslą - su ta pačia partija bandė patekti į miesto Tarybą, tačiau 17 mandatų ši partija miesto Taryboje neiškovojo, o kandidatės numeris sąraše buvo būtent toks. Turbūt nereikia daugiau aiškinti, kad ir ji liko už borto. 

 

Likę be valdžios postų ponai Šimkai, panašu, neprarado tikėjimo Liberalų ir centro sąjunga, nes dalį pinigų jai paaukojo jau po nesėkmingų rinkimų į miesto savivaldybės Tarybą. Tad akivaizdžiai matosi, kad šie žmonės pinigus išsitaškė tikrai dėl savo politinių įsitikinimų, o ne siekdami sumažinti įmonės „TDL oda“ skleidžiamą kvapą, kuris vis neįtinka tai vienam, tai kitam gyventojui, panašu, nesančiam Liberalų ir centro sąjungos nariu. Pinigai juk nekvepia.

 

 

Gera partijai turėtų savą melžiamą karvutę. Šiuo frazeologizmu turbūt galima apibūdinti vieną iš dabartinių Liberalų ir centro partijos Šiaulių skyriaus pirmininko pavaduotojų Gerardą Mališauską. Jo vadovaujama įmonė „Gamaka“ per pirmąjį šių metų pusmetį jau paaukojo 3250 litų. 

 

„Neskūpūs“ nariai – kiekvienos partijos svajonė. Antai Darbo partijos Šiaulių skyriui, jeigu tikėsime ataskaita, pirmąjį šių metų pusmetį sunkiai sekėsi surasti rėmėjų iš šalies. Tačiau partijai šiek tiek pinigų paaukojo abi „darbietės“ miesto Tarybos narės: Angelė Kavaliauskienė ir Danguolė Martinkienė. Abi jos lyg susitarusios partijos iždui atskaičiavo lygiai po 650 litų. Netgi pinigus pervedė beveik tą pačią dieną. Matosi, kad tą pačią partiją pasirinko dvi tikros bendramintės. 

 

Labai „įdomią“ sumą Liberalų ir centro sąjūdžio Šiaulių skyriui paaukojo prieštaringai vertinama įmonė „Metaloidas“, atskaičiavusi du tūkstančius 178 litus. Įdomu, ar lygiai „metaliniais“ tokią sumą aukotojai atskaičiavo, ar grąžos du litus paprašė? Žinoma, jei darė pavedimą, ši problema išsisprendė savaime, tačiau vis tiek liko neaišku, kodėl reikėjo taip nusismulkinti, juk jeigu nesukrapštė 22 litų, tai bent galėjo dosnieji aukotojai primesti bent du litus – vis tiek būtų susidariusi „apvalesnė“ sumelė..

 

 

Ilgiausias rėmėjų sąrašas - vadinamųjų „paksininkų“ - partijos „Tvarka ir teisingumas“  deklaracijoje. Per pirmąjį šių metų pusmetį „auksinės žuvelės“ iš viso suaukojo beveik 30 tūkstančių litų sumelę. 

 

Dosniausias vadinamųjų „paksininkų“ rėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Medingė“. Ši įmonė pinigais šėrė ne tik miesto, bet ir Šiaulių rajono partiečius. „Miesčionims“ per pusmetį nepagailėjo 8100 litų, o „kaimiečiams“ mestelėjo porą tūkstančių litų. Šiai įmonei vadovavo toks ponas Kęstutis Lukšas, kuris po pastarųjų rinkimų į savivaldybių tarybas po partijos „Tvarka ir teisingumas“ vėliava užsėdo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus vietą. 

Darosi aišku, kodėl geraširdis K. Lukšas pinigais „pamylėjo“ rajono „paksininkus“, bet kuo čia dėtas miestas? Šiaulių mieste UAB „Medingė“ laimėjo neblogą Savivaldybės užsakymą – keitė langus ir duris Šiaulių miesto vaikų darželiuose, bet čia jokio ryšio, žinoma, nėra. Juk žmogus, t. y. įmonė, iš geros širdies parėmė...

 

 

Pritrenkiantis sutapimas išlindo domintis, kokius darbus nudirbo kiti vadinamųjų „paksininkų“ rėmėjai. Labai garsios, bet daugeliui šiauliečių negirdėtos bendrovės „Devaloka“, „Rempijus“, „Folisita“ ir jau minėta „Medingė“, susijungusios į bendrą „chebrytę“, gavo du stambius valdiškus užsakymus: už tris milijonus litų rekonstruoti Kuršėnų meno mokyklą ir bemaž už milijoną litų – Šiaulių rajono pedagoginės - psichologinės tarnybos patalpas. 

 

Paaiškėjo, kad bendraminčiai rekonstrukcijose yra ir bendraminčiai savo politiniais įsitikinimais.   Gavusios stambius užsakymus minėtos bendrovės labai ilgai nelaukusios parėmė partiją „Tvarka ir teisingumas“. UAB „Rempijus“ atskaičiavo 2 tūkstančius litų, UAB „Folisita“ lygiai tą pačią dieną paaukojo 1500 litų.  UAB „Devaloka“ dosnumu sublizgėjo penkiomis dienomis vėliau – partijai nepagailėjo 1900 litų. Apie bendrovės „Medingė“ dosnumą ką tik jau rašėme. 

Kadangi STT tyli – vadinasi, čia ne koks „atkatas“, oficialiai pravestas, o gryniausia nuoširdi auka. Iš visos širdies ir su meile. O visa tai, ką perskaitėte anoje pastraipoje, – tai tik paprasčiausias atsitiktinumas.

 

 

Tarp vadinamųjų „paksininkų“ rėmėjų – ir garbingojo dizainerio Virginijaus Šimoliūno

 

studija, skyrusi 2 tūkstančius litų. Čia išėjo jau beveik tikras paradoksas: V. Šimoliūno žmonos Gražinos dizaino studija savo tinklalapyje internete giriasi sukūrusi partijos „Tvarka ir teisingumas“ firminį stilių, o Šimoliūnų šeimos galva dar ir „primoka“ „tvarkiečiams“... Čia tai jau tikras dosnumo pavyzdys visai visuomenei! 

 

Ir nesvarbu, kad pono Šimoliūno žmonos studija buvo maitinama valdiškais užsakymais: kūrė firminį stilių Šiaulių miesto gimtadieniui, Europos sambo imtynių čempionatui, maketavo knygą apie Šiaulių miesto kultūros centrą, kūrė logotipus sporto mokykloms (Šiauliuose dar liko nesukurti logotipai vaikų lopšeliams-darželiams, - aut. past.) - tai niekaip nesusiję su parama partijai „Tvarka ir teisingumas“. Tiesiog ponai Šimoliūnai yra labai talentingi dizaineriai ir labai dosnūs aukotojai. Kaip sakoma, du viename.  

 

 

O uždarosios akcinės bendrovės „Profilaktinė dezinfekcija“ skirtą 1820 litų paramą partijai „Tvarka ir teisingumas“ būtų galima vaizdingai pavadinti: „Mušk. Meilės neišmuši!“ Nors minėtai įmonei vadovaujanti Kristina Lementauskaitė praėjusią kadenciją buvo šios partijos atstovė Šiaulių miesto Taryboje, bet šiemet vykusiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas buvo „nubuksuota“ vos ne į sąrašo galą ir neteko Tarybos nario mandato. Tačiau meilė partijai, matyt, neišblėso.

 

Skirtingai nei kolegos iš Šiaulių rajono partijos skyriaus, Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktoje deklaracijoje nesimato bene turtingiausio partijos „Tvarka ir teisingumas“ Šiaulių miesto skyriaus lyderio – milijonieriaus Vidmanto Japerto - indėlio. Bet neskubėkime teisti žmogaus. Sprendžiant iš užsakytų straipsnių žiniasklaidoje, V. Japertas tiesiog iš kailio neriasi – kaip norisi žmogui, kad prie Kryžių kalno būtų pastatyta bažnyčia. Juk milijonieriui, turinčiam savo statybinių medžiagų prekybos įmonę, pastatyti bažnyčią turėtų būti nesunkiai įgyvendinama užduotis. Tai gal dabar žmogus taupo? Juk kai aplinkui tiek dosnių žmonių – tai ir kiečiausia širdis gali suminkštėti...      

 

 

Puikią dovanėlę artėjančios Valentino dienos proga partijai „Tvarka ir teisingumas“ padarė dvi bendrovės: UAB „Vandenstata“, paaukojusi 2 tūkstančius litų, ir „Agrotaka“, tą pačią dieną pridėjusi 700 litų. Iš karto po Valentino dienos tūkstantį litų šiai partijai dar atseikėjo Z. Jociaus individuali įmonė „Lomadis“ - geriau vėliau, negu niekada. Po 2 tūkstančius litų atskaičiavo bendrovė „Ruvera“, gaminanti veterinarinius preparatus, ir bendrovė „Grafų baldai“. 

Didžiausias nesusipratimas – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Šiaulių miesto ir rajono skyriaus rėmėjai. Ar tai Tėvynę jie per mažai myli, o gal nėra tikri krikščionys, bet iš viso abu partijos skyriai tesukrapštė tik 4 tūkstančius litų. Ir tie patys rėmėjai labai netikėti. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto konservatorius 500 litų sušelpė bendrovė „Ąžuolų giria“, o rajono konservatoriams  tokią pat sumą „numetė“ bendrovė „Miško vėjas“. Žodžiu, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių...   

 Autoriaus komentaras. Kaip supratote, šioje publikacijoje pateikėme trumpą sąrašą tų asmenų ir įmonių, kurie negaili pinigų gerai idėjai paremti, kad tik Šiauliuose gyventi būtų geriau. Todėl siūlyčiau visiems žmonėms, kuriems reikia materialinės pagalbos, nebesiblaškyti po miestą nuo Ainošiaus pas Kaipošių ieškant paramos, o iš karto kreiptis tiesiai į išvardytus geraširdžius, kurie pinigus aukoja be jokio išskaičiavimo. Net neabejoju, kad šie moraliniai grynuoliai tikrai neatsisakys padėti, jeigu matys, kad žmogui pagalbos reikia. O kad keli tūkstantėliai jiems nieko nereiškia – tą jau įrodė pinigais pamaitindami politines partijas. Nors sakoma, kad meilė būna akla, bet reikia tikėtis, kad politikų spindesys jų dar neapakino. Ane?