Zita KATKIENĖ

Sunkus darbas vyriausiąją Povilo ir Elenos Urbonų dukrą Eleną lydėjo nuo mažens. Vargo ne tik Sibire, kur praleido 25-erius jaunystės metus. Vargas ir sunkus darbas lydėjo ir Lietuvoje. Skirtumas tas, jog vaikystėje teko ir pusbadžiu gyventi, o suaugusiai svarbiu rūpesčiu tapo... geras, kokybiškas maistas, kurio moteris neatsisako iki šiol. „Kam aš dirbu, jei negaliu sočiai pavalgyti“, - sakydavo Elena ir tada, kai dirbo tikrai daug ir sunkiai. Tačiau kai sveikata pašlijo, sąnariai nebelaikė, ir judėti nebegalėjo, poreikis valgyti neišnyko. Antsvoris tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios jau šešeri metai apie 200 kilogramų sverianti Elena Brainskienė nepakyla iš lovos.

 

 

Dažnai medikų pagalbos Elenai Brainskienei neprireikia. Ir ne tik dėl to, kad ji sveikata nesiskundžia. Sveikatos problemų nestokojančiai moteriai labai dažnai tenka atsisakyti medikų paslaugų, nes dėl per didelio svorio pastangos nueitų veltui.

 

Be to ir medikus pasiekti nėra lengva – šeimos gydytoja pati pacientę aplanko, o jei prireikia vykti į ligoninę, Greitosios medicinos pagalbos medikai kviečiasi pagalbon Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos gelbėtojus. „Mes turime daug tvirtesnius neštuvus nei medikų, tai ir galime žmogų nunešti“, - sako Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Zonis. Tenka gelbėtojams nešti sunkiasvorius ir iš penktojo daugiabučio namo aukšto, tad Žaliūkių gatvės individualaus namo gyventoja E. Brainskienė – ne pati didžiausia problema.

 

Buvo ir taip, kad norėdama kažką pasiekti moteris ir iš lovos išsirito. Išsigandusi duktė Danutė Vasiagina Greitosios medicinos pagalbos medikus iškvietė. Atvykę medikai apžiūrėjo moterį ir nusprendė, kad nieko blogo jai nenutiko. Tačiau įkelti atgal į lovą – niekaip. Medikai nusprendė kviestis... gelbėtojus. „Atvažiavo keturi vyrai ir įkėlė – nieko čia baisaus“, - pasakoja duktė Danutė, nuo tos gruodžio dienos ypač susirūpinusi mamos saugumu.

 

„Juk galėjo ir čiužinys būti nesaugus – pakeičiau, nusprendžiau suolą prie lovos pastatyti – taip saugiau“, - pasakoja D. Vasiagina. Tiesa, nupirko mamai ir specialią lovą, prie kurios tvirtinasi apsauginės sienelės. Bet mama sutiko, kad prie pasienio būtų atrama, o priekinės sienelės kategoriškai atsisakė. „Ir man patogiau ją prižiūrėti, kai reikia apversti, patalynę pakeisti, tad ir netvirtinau“, - pasakoja savo gyvenimą mamos priežiūrai aukojanti moteris. Nes puikiai žino, kad be jos – niekas mama nepasirūpins. Vyresnioji duktė Irena prieš dešimt metų išvyko gyventi į Ameriką ir rūpinasi savo šeima, mamą pradžiugindama šventiniais siuntinukais, kuriuose dažniausiai – saldainiai.

 

„Aš stengiuosi saldainių jai neduoti – geriau medaus“, - šypsosi moteris, nes puikiai žino, kad kaloringas ir daug angliavandenių turintis maistas – tik dar papildomi kilogramai, kurių mama ir taip sukaupė pernelyg daug.

 

 

Apie vaikystę, kuri nutrūko Elytei vos dešimties metukų, moteris pasakoja nedaug. Ji buvo vyriausia iš keturių seserų, tad tėvų meilės tikrai nestokojo. Pamena, turėjusi ir močiutę, kuri... buvo labai stora ir apie dvidešimt metų gulėdavo ant krosnies, už užuolaidos. Pamena, kartą močiutė buvo nukritusi nuo krosnies – kaimo vyrai atgal užkėlė...

 

Bene ryškiausiai į atmintį įsirėžė sunkiausia šeimai diena. Nors tai buvo gražus pavasaris, tačiau nuo jos, 1948 metų gegužės 22-osios, visas gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Plungės rajono Skaborų kaime gyvenusi Urbonų šeima buvo gerbiama kaime. Turėjo 58 ha žemės, patys ir darbus dirbo. 1938 metais gimusiai Elenai tada buvo vos dešimt metukų, bet ji puikiai suprato, ko taip mama sunerimusi : „Aš pabėgsiu“, - nusprendė vyriausioji dukra, tačiau mama neleido jai bėgti iš namų.

 

Labai anksti, gal 5 valandą ryto, pakilo tėvai, nes buvo įmaišyta duona ir reikėjo ją kepti.

 

Tėvas užkūrė krosnį. Kažkas pabeldė į duris „Parodyk kelią ant Vienragės“, - paprašė rusakalbiai žmonės ir tėvas turėjo rengtis ir eiti.

 

Tėvas negrįžo ir mama nusprendė, kad jį nuvedė į pelkes ir sušaudė. Ji išėjo ieškoti tėvo ir kelyje sutiko pažįstamą kaimo moterį: „Eik namo, tuoj pas tave atvažiuos“, - pranešė žinią.

„Mama parbėgo namo, mes, vaikai, dar miegojome, - pasakoja jau savo, ne kitų pasakotus prisiminimus. - Mama liepė visiems greitai keltis ir rengtis. Aš supratau, kad mus veš, nes jau daug kaimo žmonių buvo išvežę ir visi tos dienos laukė. Mama buvo sudėjusi daiktus, kuriuos pasiimsim tą dieną. „Aš bėgu“, - pasakiau mamai, bet ji bėgti man neleido. Kaimynų mergaitėms mamos leido pabėgti ir jos liko. „Jau atvažiuoja – kur tu pabėgsi, sugaus“, - verkė mama. Jai tada buvo 35-eri metai. Grįžo ir tėtis. Jam liepė pasirašyti raštą, kad savo noru vyksta į Krasnojarsko kraštą. Mes visi susėdome į vežimą, įsikėlėme mamos kraičio skrynią, kurioje buvo seniai sudėti daiktai, ir išvažiavome į stotį.”

 

Tris savaites teko važiuoti traukiniu iki Krasnojarsko. Perpildytuose vagonuose mirė ir suaugę, ir vaikai. Urbonų šeima, kurioje trys nepilnametės dukterys, išliko. Ketvirtoji sesutė gimė Sibire, iš kurio šeima sugrįžo po 25-erių metų.

 

 

Tėvas buvo politinis kalinys, tačiau nuo šeimos neatskyrė, visi gyveno drauge – ilguose barakuose, pusbadžiu. Maistas buvo normuojamas, duona – taip pat. Kasdien mama su tėvu eidavo dirbti į mišką. Mama rinkdavo sakus. Dešimtmetė Elena – taip pat. Didžiulis kibiras rankose ir – dešimtys kilometrų taiga. Taip praėjo dešimtmetis. Džiugino tik tai, kad Elena galėjo pakeisti silpnos sveikatos mamą, kuri nepajėgdavo į miškus eiti. „Aš jai ir pensiją uždirbau“, - šypsosi moteris.

 

„Vėjo pučiama buvo“, - sako duktė Danutė, prisimindama tėvelio pasakojimą apie savo pažintį su Elena. Jis taip pat buvo tremtyje ir su draugu sužinojo, kad netoliese gyvena lietuviai. Atėjo susipažinti ir krito į akį labai graži, puiki šokėja ir dainininkė Elena. Netrukus Elena su savo išrinktuoju sukūrė šeimą, gimė pirmoji duktė Irena.

 

„Vyras nusprendė, kad turiu gerai maitintis ir nupirko aštuonis kilogramus sviesto“, - pasakoja moteris jaunystės prisiminimus. Jos šeima jau nebebadavo, nes jaunas ir energingas Brainskas darė viską, kad maisto nestigtų. Netrukus šeima pradėjo auginti gyvulius, melžė karvutę, sodino daržoves – gyvenimas gerėjo. Gimė ir antroji duktė Danutė, kuri ir šiandien rūpinasi savo mama.

 

„Pieno, sūrio turėjome į valias, rusai iš tėvų mokėsi lašinius rūkyti“, - pamena Danutė. Nepamirštamas dukrai ir tėvelio turėtas noras – užsiauginti sodą. „Kad tu visad galėtum obuolius valgyti“, - sakydavo jis žmonai, kuriai jau tada, Sibire, noras gerai ir skaniai valgyti buvo tapęs poreikiu.

 

Tačiau tada labai daug dirbdavo, daug judėjo. Būdavo ir taip, kad grįžta vėlai nusiplūkusi, krenta į lovą su tais pačiais drabužiais, o anksti rytą – vėl į darbą.

 

Grįžo Elenos šeima į Lietuvą drauge su tėvais. Elenai 1973-iaisiais buvo 35-eri, tiek pat kiek jos mamai, kai buvo išvežta į Sibirą. Deja, namus rado sugriautus. Elena Brainskienė su vyru nusprendė kurtis Šiauliuose. „Tėvelis Sibire buvo sutaupęs pinigų namui pirkti“, - pasakoja Danutė.

 

Tad Šiauliuose, Žaliūkių gatvėje, ir rado tinkamą medinuką namą, šalia kurio buvo ir tėvo išsvajotas sodas. Jame ir šiandien gyvena. Tada valdžia šeimos nenorėjo registruoti, į darbą iš Sibiro grįžusių žmonių taip pat niekas nenorėjo priimti. „Parašiau į ministeriją, paklausiau, kuo mes Lietuvai nusikaltome, jei iš jos buvome išvežti“, - pamena pati Elena.

Abu su vyru buvo priimti į dviračių gamyklos „Vairas“ galvaninį cechą, kur pavojingiausia sveikatai. Elenos sveikata pablogėjo ir gydytoja pasakė, kad jei darbo nepakeis, bus našta šeimai.

 

Tada buvo perkelta į kitą cechą – prie konvejerio. Reikėjo dviračius nuo konvejerio kilnoti. Trejus metus ji dirbo prie to konvejerio – naktimis dviračiai ir konvejeris sapnavosi. „Kai mama perėjo į kitą darbą, į jos vietą priėmė du vyrus“, - pasakoja duktė.

 

Elenos Brainskienės gyvenimas pasikeitė, kai jai buvo paskirtas markiruotojos darbas, kurį ir dirbo iki pensijos. Moterį išgelbėjo puikus rusų kalbos mokėjimas. Elena gamino rusų kalbos raidžių trafaretus ir dažydavo raides ant eksportui į Rusiją siunčiamų dviračių pakavimo dėžių. „Net iš rankos parašydavau, kai reikėdavo skubėti“, - pamena Elena.

 

Vargo, sunkaus darbo, skurdaus maisto pėdsakai liko organizme ir jie labai greitai pasimatė, kai Elena išėjo į pensiją. Niekur nebereikėjo skubėti, nebereikėjo sunkiai dirbti, o pomėgis skaniai ir daug valgyti liko.

 

Praėjo du dešimtmečiai ir nejudraus bei sotaus gyvenimo rezultatas – akivaizdus.

 

„Ji dažnai sakydavo: „Aš užsidirbau, tai galiu ir skaniai pavalgyti“, - šypsosi duktė Danutė. Buvo ir kitas mamos posakis: „O gal numirsiu, nenorėčiau būti alkana“.

 

Pradėjo skaudėti ir sąnariai, bet mama neskubėjo pas gydytojus. O kai kreipėsi, gydytojai paaiškino, kad sąnarių keitimo operacija jau nepadės - svoris toks didelis, kad sąnarių protezai neatlaikytų – tuoj sutrupėtų.”

 

Apie tai, kad pavyktų numesti svorio, medikai patys abejojo. „Mes domėjomės skrandžio veržimo operacija, kuri buvo atlikta žymiai šiaulietei Vitalijai Katunskytei, bet gydytojai nepatarė – mamai daugiau metų, nei Vitalijai. Ir antsvoris labai didelis. Be to reikės labai daug valios, pačiai mažinti porcijas, o ji to nepajėgs“, - kalba duktė.

„Jei turguje nenupirkčiau jos mėgiamo varškės sūrio – ji ant manęs labai supyktų“, - pasakoja Danutė apie mamos įpročius skaniai ir sočiai valgyti.

 

Prieš šešerius metus, kai palaidojo vyrą, kuris mirė labai liesas, nes dėl skrandžio problemų labai mažai valgydavo, Elena Brainskienė visai pasiligojo. Teisingiau, dėl per didelio svorio ji nebegalėdavo pakilti iš lovos.

 

Gulėdama lovoje moteris daug meldžiasi, skaito žurnalus, laikraščius. Ir, žinoma, valgo. „Vasaros pabaigoje nupirkau keturis trilitrinius stiklainius medaus – bėra vienas“, - pasakoja Danutė, ir pokalbio metu pakabinusi šaukštą medaus, kad balsas mamai negirgždėtų. „Jai yra bronchitas, nuolat kosti, yra tekę ir ligoninėje gulėti, ir į Slaugos ligoninę buvo nuvežta“, - pasakoja Danutė apie mamos sveikatos problemas, kurios dėl per didelio svorio daug sunkiau įveikiamos. Ir slauga sunki, bet tik prieš dvejus metus buvo nustatytas slaugos poreikis. Tik dabar ir Elena svoriu susirūpino, pakalba, kad reikėjo mažiau valgyti. Bet, kaip žmonės sako, šaukštai jau po pietų – nei pasikelia pati, nei apsikloja.