Sulaukti teismo nuosprendžio vykdymo senaties 36 metų Šiaulių rajono gyventojui Aidui Borovikovui nepavyko. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Paieškos skyriaus pareigūnų surengtos operacijos metu buvo sulaikytas keturiolika metų nuo teisėsaugos besislapstęs vyras.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Už išžaginimą A. Borovikovas buvo nuteistas 1999-ųjų rugpjūtį aštuoneriems metams nelaisvės. Užuot atlikęs paskirtąją bausmę, jis save įkalino keturiolikai metų nuolatinio slapstymosi. Pasirinkęs tokį gyvenimą, jis ne tik pats sau sugriežtino bausmę, bet nubaudė ir savo artimuosius. Bijodamas būti sučiuptas vyras net savo tėvo laidotuvėse nepasirodė. Dėl keturiolika metų trukusio sūnaus slapstymosi motina turėjo gyventi nuolatinėje įtampoje ir konspiracijoje.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai informavo, kad A. Borovikovas nusikalto būdamas 21-erių. Vieno Šiaulių vaikų lopšelio-darželio teritorijoje su draugais leidęs laiką jis susipažino su 13-mete mergaite, ją apsvaigino vynu ir netoliese esančioje pievoje, grasindamas peiliu, išžagino. Netrukus šis nusikaltimas buvo atskleistas, A. Borovikovas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo jam buvo taikyta kardomoji priemonė, nesusijusi su laisvės apribojimu. Vaikinas, išsigandęs gyvenimo už grotų, ėmė slapstytis.
Po sūnaus padaryto nusikaltimo motina pakeitė gyvenamąją vietą – iš Šiaulių rajone esančių Šilėnų persikraustė į Kelmės rajone esančią atokią sodybą, prie kurios nepastebėtam prisiartinti pašaliniam asmeniui tiesiog neįmanoma. Pareigūnų klausinėjama apie sūnaus buvimo vietą, ji bėdojo, kad sūnų jau apverkusi, nes neturi jokių žinių apie jį ir nebesitiki, kad jis yra tarp gyvųjų. Moteris svetimų žmonių į trobą neįsileisdavo. Durys nebuvo atvertos net ir gyventojų surašinėtojai. Manoma, kad mobiliojo telefono paslaptis įvaldžiusi senolė operatyviai perspėdavo savo sūnų apie įtarimus dėl kylančios grėsmės.
Nors jokių galiojančių dokumentų A. Borovikovas neturėjo, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, kartais net nelegalų darbelį susirasdavo. Darbdaviai, manoma, žinojo, kad jis slapstosi, tačiau toks darbininkas buvo parankus – nebrangus ir bailus, galima jį visaip išnaudoti. Todėl net padėdavo jam konspiracijos subtilybėse.
„Gruodžio 3-osios vakare pasaloje buvę kriminalistai pastebėjo link stebimos sodybos sėlinančią žmogystą. Ją pasitiko visiška tamsa, nes, manoma, būtent šio žmogaus grįžimo proga buvo išjungtos visos šviesos namuose, kad kiemas nebūtų apšviestas. Pavakarieniavęs parvykėlis visiškoje tamsoje prinešė į trobą malkų ir išpėdino iš sodybos. Štai tada ir pasirodė kriminalistai“, – pasakojo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė.
