Šiaulių profesinio rengimo centro (ŠPRC) Prekybos ir verslo skyriaus bendruomenė rengia socialinę akciją. Kartu su Ginkūnų žemės ūkio bendrove ruošia dovaną Gruzdžių miestelio bendruomenei artėjančių Žolinių ir šv. Roko atlaidų, Gruzdžių miestelio šventės, proga: iš grūdinių kultūrų ir įvairių žolynų pina pynę, kuria apjuos Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčią.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ

Vainikas išskirtinis
ŠPRC Prekybos ir verslo skyriaus vedėja dr. Renata Veršinskienė sako, kad idėja nupinti žolynų juostą kilo neatsitiktinai. Mokyklos bendruomenė, išgirdusi liūdną žinią apie sudegusią buvusią Gruzdžių žemės mokyklą, nusprendė miesteliui padovanoti dovaną. Tokiu būdu norima parodyti, kad ŠPRC nėra abejinga juos ištikusiai nelaimei.
Paskaičiuota, kad siekiant papuošti bažnyčią gali prireikti net 160 metrų žolynų pynės. O pats vainikas bus ypatingas ir išskirtinis.
„Paprastai vainikai dažniausiai pinami iš įvairių šakelių ir gėlių. Tačiau šis išsiskirs tuo, kad pynės pagrindą sudarys grūdinės kultūros. Vėliau jis bus pašventintas ir išvežtas gyvuliams, kad jie apsisaugotų nuo įvairių ligų“, – kalba R. Veršinskienė.
Vedėja pasakoja, kad prieš pradedant pynimo procesą reikėjo paplušėti. Mokytojai, nenorėdami padaryti žalos gamtai, pasinaudojo proga ir nusigenėjo savo tvoras, nulėkė prie Prūdelio ar kukurūzų lysvės. Ir visa tai darė dėl kilnaus tikslo.

Pynimo procesas suteikia džiugesio
„Šiaulių naujienų“ žurnalistai, pasidomėję, kaip vyksta pynimo procesas, pastebi, kad visi dirba atsakingai.
Šiai minčiai pritaria ir vienas iš vainiko pynėjų pedagogas Česlovas Abromaitis: „Viskas vyksta sklandžiai ir greitai. Mokytojai dirba nuoširdžiai. Šiandien vienas jų švenčia savo gimtadienį, bet vis tiek mums padeda.“
Mokytojo teigimu, pynimo technika visai nesudėtinga ir atsirado visai spontaniškai. Iki šiol per savo gyvenimą niekada vainiko nepynęs mokytojas atviravo, kad tai visai smagus procesas.
„Technika atsirado automatiškai vos tik pažvelgus į šiaudus. Pirmiausia reikia padaryti viršūnėlę. Sudaryti pagrindą iš kviečių varpų su šiaudais. Po to įmaišyti kukurūzų lapų ir įvairių kitokių žolelių“, – apie proceso eigą pasakoja Č. Abromaitis.
Vis dėlto viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pedagogas prasitaria, kad lapų negalima paimti bet kaip, viską reikia gražiai sudėti ir surišti. Taip pat būtina viską matuoti. O kaip žinia, tai padaryti gali ne bet kas. Šiam darbui reikalinga kantrybė ir kruopštumas.
„Svarbiausia, kad turime progą visi susitikti ir smagiai pabendrauti be jokių pykčių bei ginčų“, – reziumuoja pedagogas.