Zita KATKIENĖ

Į miestą ateinantis speigas ypač pavojingas tiems, kurie gyvena be pastogės, kurie neturi tinkamo apavo, apdaro. Respublikinės Šiaulių ligoninės Traumatologijos skyriaus medikai gydo du kojas nušalusius benamius. Abu vargetos supranta, jog nuo šiol, jei netektų kojų pirštų, gyventi teks dar sunkiau.

 

 

Kuršėniškis Viktoras Veresovas nieko kito nekaltina: „Pats kaltas, kad taip nutiko: mėgau išgerti, gyvenu be namų“. Nors benamis - jau dešimtmetį, išgyveno ne vieną šaltą žiemą, tačiau anksčiau taip nušalti niekada neteko.

 

„Aš užmigau šiltnamyje – nežinojau, kad naktį prasidės šalčiai“, - pasakoja V. Veresovas savaitgalio įspūdžius.

 

Namo šeimininkė, pamačiusi šiltnamyje benamį, susirūpino, ar jis nebus nušalęs, ir pasiūlė kviesti greitąją medicinos pagalbą. Bet Viktoras atkaklus – nereikia jam jokios pagalbos.

 

Tačiau koja skaudėjo vis labiau ir labiau, pradėjo gelti ir žmogus pats pasiprašė, kad būtų iškviesta greitosios medicinos pagalba.

 

„Leidžia vaistus, perriša žaizdas, bet sakė, jei nepadės, gali tekti amputuoti“, - kalba benamis, po mamos mirties likęs be pastogės, kai sudegė Daugėliuose buvęs tėvų namas. Tada mama su seserimi įsikūrė bute, o jis – už chuliganizmą į kalėjimą. Grįžęs iš įkalinimo įstaigos neberado nei mamos, nei buto, kurį, mamai mirus, sesuo pardavė. Dažniausiai tekdavo gyventi pas žmones, kurie už darbą suteikdavo pastogę, tad visai be pastogės retai būdavo. Dabar V. Veresovui be namų būsią dar sunkiau, jei nepavyktų išgelbėti nušalusių kairės kojos pirštų.

 

 

Palatos kaimynui Algiui Mateikai per keturiolika metų, kai gyvena be pastogės, niekada neteko taip nušalti. Žmogus įsitikinęs, jog nušalo ne miegodamas, bet vaikščiodamas. „Eini nuo konteinerio iki konteinerio, batai peršlampa, o išsidžiovinti nėra kur“, - pasakoja benamis, nuo sausio 9-osios dienos drauge su dviem likimo draugais įsikūręs nebaigtame statyti pastate Gytarių gatvėje.

 

Nuo 1998-ųjų pavasario Algis Mateika gyvendavo benamių bunkeryje Dubijos gatvėje, kur gyvenimu nesiskundė. Bet prieš dvejus metus slėptuvė buvo uždaryta ir jis su tais pačiais dviem draugais įsikūrė sodo namelyje. Sausio pradžioje savininkai pardavė sodą su jų nameliu ir teko ieškoti kitos pastogės.

Grįžęs namo po dienos klaidžiojimo mieste ir pajuto pirštų skausmą. O ir draugai pastebėjo, kad jis sunkiai bepavaikšto – iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

 

Medikai nustatė sunkų keturių kojų pirštų nušalimą bei kairės rankos piršto nušalimą. Ar pavyks šalčio traumą įveikti vaistais, parodys laikas.

 

 

Pirmosios savaitės dienos, kai šaltis naktimis nukrito žemiau 20 laipsnių, greitosios medicinos pagalbos medikams neteko gelbėti nė vieno nušalusio žmogaus. Stoties vyriausioji gydytoja Eugenija Kukaitienė pastebi, jog šia žiemą daug rečiau tenka vežti šaltyje ir sniege užmigusius žmones. Nors ir tokių pasitaiko. Tačiau praeiviai - neabejingi, visad skambina į greitąją, kai pastebi ant sniego gulintį žmogų.

 

Nuo lapkričio 1-osios neblaivūs, pastogės neturintys asmenys vežami į Šiaulių miesto Socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo tarnybą. Tačiau per didžiuosius šalčius ir čia medikams neteko vežti žmonių.

 

Tarnybos socialinio darbo organizatorė Danutė Bogušienė taip pat pastebi, kad šiais metais pastogės Laikino apgyvendinimo tarnyboje ieško daug mažiau benamių. Pernai per šalčius čia rinkdavosi apie 60 benamių. Šį rudenį nuo lapkričio 1-osios atvėrus duris benamiams, pastogę naktį čia rado 25 žmonės. Iki šiol situacija nepasikeitė – nors už lango – speigas, nakvynės ateina tie patys 25 žmonės.

 

Benamiams, anot D. Bogušienės, įrengti trys sublokuoti kambariai, kuriuose kaip įprasta pakloti čiužiniai. Naujajam sezonui buvo perdažytos vieno kambario sienos.

 

Prasidėjus didiesiems šalčiams benamiai kambariuose gali likti net iki 9-os valandos – niekas neveja į speigą. Vėl sugrįžti gali nuo 17-os valandos. Tad tie, kurie neturi kur prisiglausti, neprivalo šalti ir rizikuoti savo sveikata.