R. Šiumberevičius: „Sunkiausia šiame darbe yra susidurti su įvairiais nužudymo atvejais ir skausmingai pasibaigusiais eismo įvykiais“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Pasitinkant Policijos dieną norisi daugiau sužinoti, kaip gyvena ir kuo kvėpuoja mūsų angelai sargai. Apie patiriamus sunkumus dirbant policijos pareigūno darbą bei savo laisvalaikį sutiko papasakoti Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vadovas Ričardas Šiumberevičius.
- Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
- Baigęs vidurinę mokyklą 1989 metais, kol dar nebuvau pašauktas atlikti karinės tarnybos, pradėjau dirbti Šiaulių miesto sanitariniame autoūkyje vairuotoju. Tarnybą vykdžiau keletą mėnesių. Dirbau vasaros sezoną iki rudens.
Po karinės tarnybos nusprendžiau save realizuoti tapdamas policijos pareigūnu. Negaliu pasakyti, kad taip pasielgiau dėl pašaukimo. Taip teigti būtų per drąsu. Tačiau dėl šio sprendimo šiandien tikrai nesigailiu, nes dirbu tai, kas man labiausiai patinka. Savo karjeros kelią teisėtvarkos srityje pradėjau nuo policininko stažuotojo darbo, po truputį užimdamas vis aukštesnes pareigas, kol galiausiai tapau Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vadovu.
- Ar nesibaiminate atsakingų pareigų?
- Manau, kad su šiomis pareigomis susitvarkysiu, nes patirties turiu. Atsakomybės nebijau, šiuo atžvilgiu esu užsigrūdinęs. Tikiuosi, kad su kolegomis pasieksime gerų rezultatų.
Mėgstu kartoti, kad viršininkas be komandos yra niekas. Su tinkamai suformuota komanda jokie darbai nebaisūs.
Esu atsakingas už rugsėjo 1-ąją naujai sujungto policijos komisariato 186 pareigūnus, jų darbą, tinkamą pareigų atlikimą. Mano pareiga suburti komandą ir tinkamai vykdyti policijai keliamus uždavinius paskirtoje teritorijoje. Pagrindiniai uždaviniai: rūpintis visuomenės saugumu, užtikrinti viešąją tvarką, vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, tirti nusikalstamas veikas.
- Kas policijos pareigūno darbe yra sunkiausia?
- Kiekvienas į problemines situacijas reaguojame skirtingai. Įsivaizduokite patrulį, tik dabar pradėjusį dirbti ir nuvažiavusį į vietą, kurioje kilo rimtos muštynės ar buvo įvykdytas nužudymas. Natūralu, kad pirmą kartą tokius žiaurius vaizdus pamačiusiam pareigūnui sunku susidoroti psichologiškai.
Nesakau, kad tai sunkiausi momentai, kai kuriems pareigūnams, nuvykus į įvykio vietą, tenka išvysti auką, iš kurios liko tik atskiros kūno dalys. Manau, tokie žiaurūs vaizdai ilgai išlieka jų atmintyje ir palieka neigiamą pėdsaką žmogaus psichikai.
Man susidurti su labai sukrečiančiais įvykiais, kurie pakeistų mąstymą ar skatintų perdėlioti vertybes, neteko. Tačiau, žinoma, įvairių kitų sunkumų esu patyręs. Manau, kad sunkiausia šiame darbe yra susidurti su įvairiais nužudymo atvejais ir skausmingai pasibaigusiais eismo įvykiais.
- Kuo šis darbas jus žavi?
- Policijoje dirbu daugiau nei 20 metų. Per tą laiką mačiau daug įvairių sunkumų patyrusių žmonių. Todėl šiame darbe man labiausiai patinka padėti kitiems. Džiugu, kai aplinkiniai vertina tavo pastangas ir jautiesi esąs reikalingas. Šiandien savęs dirbančio kitoje srityje neįsivaizduoju. Net jei laiką atsuktumėte atgal, vis tiek tapčiau policijos pareigūnu.
- Kokiais gabumais ir charakterio savybėmis turi pasižymėti policijos pareigūnas?
- Nemanau, kad šiam darbui atlikti pareigūnas turi pasižymėti ypatingomis savybėmis, tačiau nesakau, kas šią specialybę renkasi tik negabūs asmenys. Žmogui pareiškus norą tapti policijos pareigūnu, su juo kalbasi psichologas. Jis aiškinasi, kodėl žmogus nori eiti į policiją ir ar jis šiam darbui tinkamas. Tikriausiai tik psichologas galėtų tiksliau pasakyti, kokie gabumai reikalingi policijos pareigūnui.
Vis dėlto galiu išvardyti keletą tikrai siektinų charakterio savybių. Tai drąsa, ryžtingumas, atsakingumas, sąžiningumas, sugebėjimas valdyti emocijas. Policija jaunėja, prie mūsų prisijungia vis kitokia karta. Taip pat daugėja moterų, norinčių tapti pareigūnėmis. Kodėl jos susidomi šia specialybe, negaliu tiksliai pasakyti. Galbūt kitais metais sulauksime daugiau vyrų. Svarbiausia, kad norinčių mokytis šios specialybės nemažėja. Todėl tikiu, kad greit turėsime šiuolaikišką, patrauklią ir šaunią policiją.
- Ar grįžus namo pavyksta atsiriboti nuo darbo?
- Visiškai emocijų, kurias patiri per dieną darbe, grįžus namo panaikinti neįmanoma. Natūralu, kad neišspręsti klausimai persekioja tave mintyse.
Tačiau bėgant laikui situacija keičiasi. Po truputį išmoksti nuo darbo atsiriboti ir leisti sau atsipalaiduoti. Vis dėlto įtampą atlaiko ne visi. Mūsų toks darbas, kurį tenka dirbti 24 valandas per parą. Skubių iškvietimų sulaukiame ir laisvalaikiu, dėl kurių vėliau tenka aukoti planus daugiau laiko praleisti su šeima. Ne visos žmonos tai supranta, todėl kai kurios policijos pareigūnų šeimos išyra. Mano žmona taip pat pastebi, kad namuose esu linkęs vadovauti, bet labai greitai nuleidžia ant žemės, primindama, kad esu ne darbe.
- Pareigų neužmirštate net savaitgalį?
- Būtų keista, jei laisvalaikio metu pareigūnas, tapęs nelaimingo įvykio liudininku, apie tai neinformuotų savo kolegų. Vargu ar tuomet jis būtų vertas pagarbos. Apie tokius įvykius esu ne kartą informavęs kitus policijos pareigūnus. Nesvarbu, kad tuomet turėjau laisvadienį.
Kartą ne darbo metu man su kolega teko vytis girtą vairuotoją. Iš pradžių važiuodami pamatėme pro mus pralekiantį „Audi“ markės automobilį. Tuomet pamanėme, kad jis tiesiog skuba. Tačiau vos tik jis pradėjo spausti greičio pedalą ir po to vis pristabdyti, supratome, kad čia kažkas ne taip. Apie situaciją informavome kolegas ir automobilį pradėjome vytis.
Galiausiai paaiškėjo, kad vairuotojas buvo visiškai girtas ir vairuodamas gėrė degtinę. Todėl gerai, kad jį sustabdėme. Jei tuomet būčiau pasakęs, kad šiandien nedirbsiu, nes man ne darbo diena, tuomet galbūt šis įvykis būtų pasibaigęs tragiškai.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Laisvo laiko turiu nedaug. Kartais jį praleidžiu aktyviai, kartais pasyviau. Jei turiu laiko, žaidžiu krepšinį, plaukioju vandens telkiniuose. Lankausi sode, skaitau knygas. Dažniausiai renkuosi grožinę literatūrą, mėgstu romanus, detektyvus.
- Ar kada nors esate nusižengęs įstatymams?
- Kartą atsitiktinai teko viršyti greitį. Nakties metu su šeima važiavau į oro uostą. Matyt, užsikalbėjau ir nepajutau, kaip viršijau greitį. Tačiau tai buvo priežastis atvykti į Kelių policijos biurą ir sumokėti baudą bei sau pačiam pasakyti, kad taip elgtis negalima. Visi prieš įstatymą esame lygūs, nesvarbu kokias pareigas užimame. Jei padarome pažeidimą, privalome už jį atsakyti.
- Ar esate paėmęs kyšį?
- Niekada. Mano darbo principai to daryti neleidžia. Tuos, kurie kyšį paima, vertinu neigiamai. Nežinau, kodėl žmonės taip elgiasi, galbūt taip apeliuoja į sunkią savo materialinę padėtį, o gal mano, kad tai puikus būdas lengvai gauti pinigų. Labai gaila, kad tokiais atvejais nukenčia policijos, kaip institucijos, įvaizdis. Nesąžininga, kad dėl to yra užmirštami visi anksčiau policijos pareigūnų padaryti geri darbai.
Jei nebūtų duodančių kyšio, nebūtų ir imančių. Atsakomybę turi jausti abi pusės. Dėl to kalti tiek duodantys, tiek kyšį imantys. Kai kuriose valstybėse toks elgesys yra nesuprantamas. Jiems tai nepriimtina. Tikiu, kad greit lietuvių mentalitetas ir policijos departamento nuostata šiuo atžvilgiu taip pat pasikeis. Vis dėlto esu optimistas ir manau, kad pareigūnai kyšių neima arba tai daro itin retai. Tikiu, kad dirbu su žmonėmis, kuriais tikrai galiu pasitikėti.
- Kaip švęsite Policijos dieną?
- Anksčiau tradiciškai kasmet policijos šventė vykdavo Šiauliuose. Vėliau kilo idėja, kad galbūt reikėtų policijos ir visuomenės šventę padaryti prieinamą ne tik šiauliečiams, bet ir aplink Šiaulius gyvenantiems žmonėms. Praėjusiais metais idėją realizavome ir šventę surengėme Kuršėnuose. Šiemet, renginys numatytas Joniškyje. Į šventę atvykusių joniškiečių ir miesto svečių lauks policijos technikos ir ginkluotės ekspozicija, Patrulių rinktinės mobiliojo būrio pareigūnų bei policijos kinologų parengtos programos, pučiamųjų orkestras, bus pristatoma policijos prevencinė veikla, su vaikais bendraus policijos ištikimas draugas - šunelis Amsis.

Norinčių tapti policijos pareigūnais nemažėja.
Artūro STAPONKAUS nuotr.