Sostinės vėjai atpūtė lipdukus, arba Šiaulių policininkai saldainių nebegeria
Šiaulių policijoje padvelkė vilnietiški vėjai. Tokie gaivūs – be jokios korupcijos. Ir atpūtė jie į Šiaulius Vilniaus rotariečių lipdukus, skirtus klijuoti ant policijos automobilių.
„Aš neimu kyšių“, - kaip perkūnas iš giedro dangaus skelbia užrašas ant lipduko. Net šiurpas pagaugais nueina per visą kūną – taip žiauriai parašyta (vaikams iki 18 metų to geriau nerodyti).
„Rask tokį – kuris sutiktų ant savo tarnybinės mašinos užsiklijuoti šitokią nesąmonę“, - juokavo apie naujieną išgirdęs bičiulis. Ir jis buvo neteisus – tokių policininkų atsirado.
Ir kur tau neatsiras, jeigu akciją globoti ėmėsi pats Policijos departamentas. Žodžiu, patruliams imti kyšius uždrausta pačiu aukščiausiu lygiu – ir tik pabandyk paimti kyšį, tiksliau, neužsiklijuoti lipduko, kad neimi...
Bet vieną lipduką priklijavęs negali sustot. Ta proga sostinės rotariečiai prigamino dar daugiau lipdukų. „Pagautas siūlant kyšį“, - skelbia kitas lipdukas. Šie lipdukai bus tarsi indėnų skalpai, kurie bus klijuojami ant mašinos stiklo. Kiek kyšio siūlytojų pridavei – tiek „skalpų“ ant stiklo prisiklijavai.
„Jeigu mūsų policininkai tokie jau sąžiningi ir neimantys, tai greitai per lipdukus kelio nebematys“, - ironizuoja bičiulis, akivaizdžiai nesuprasdamas „skalpų“ naudos. Bet iš kur jam suprasti, jeigu jis net pas gydytoją be saldainių dėžutės eiti nedrįsta, o ką jau kalbėti kai gatvėje sustabdo...  
Elementari logika sufleruoja, kad turėjo būti pagaminti dar vienos rūšies lipdukai su užrašu - „Aš ėmiau kyšį“. Tokius reikėtų užklijuoti ant tų policijos automobilių, kuriuose važinėjantys pareigūnai yra neatsispyrę pagundai. Kuo daugiau kartų paimi – tuo daugiau lipdukų priklijuoji. Ir vyksta tuomet nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio: kurių lipdukų ant mašinos atsiras daugiau...  
Tačiau nekorumpuoti vėjai iš sostinės tokių lipdukų policininkams neatpūtė.
„Tai kam dabar reikės duoti?“ - egzistencinį klausimą uždavė bičiulis. Juk visi nuo seno žinome, kad duoti yra žymiau maloniau nei imti.
Pirmiausia turbūt reikėtų ieškoti tokių policininkų, kurie sėdi automobiliuose, nepaženklintuose lipdukais „Aš neimu kyšių“. Jeigu tokio neatsiras, reikia eiti į tas vietas, kur veisiasi eilinių policininkų viršininkai – į policijos komisariatus.
Ateini, pavyzdžiui, prie miesto policijos viršininko Rimvydo Šlekio kabineto durų ir ieškai ant jų lipduko „Aš neimu kyšių“. „Bet kad tokio lipduko nėra ne tik ant Šlekio kabineto, bet ir ant jo viršininko Lapinsko kabineto durų“, - stebisi bičiulis. Jeigu neužsiklijavo lipdukų, matyt, vyrai turi tam savų priežasčių.
„Tai dabar finansų srautus turbūt kontroliuos tik aukščiausia policijos valdžia?“ - nenustygsta bičiulis, kurį jau trečią kartą viršijusį greitį nufotografavo policijos kameros.
Ir susiima žmogus už galvos. Juk ne lygis bus kokiam gerbiamam komisarui parodyti Basanavičių, kai net eiliniai patruliai ne tik į Daukantą, bet ir į Vydūną žiūri atbula akimi. Tiesiog pažinti nebenori. Belieka vienintelė viltis – Kudirka... Matosi, išprusęs žmogus tas mano bičiulis, domisi Lietuvos istorija ir žino tautos didžiavyrius.
Klausausi bičiulio ir pradedu įtarti, kodėl pastaruoju metu eiliniai policininkai atrodo tokie pikti. Antai atvažiavo anądien valdišku automobiliu (redakcijai valstybiniai numeriai žinomi ir yra nufotografuoti) į vieną servisą, kuriame keičiamos automobilių padangos. Stovėjo vyrai sau pasislėpę, vairuotojus „šaudė“ ir staiga pamatė - nuleido padangą.
Pagal visas geriausias policijos tradicijas autoservise užlindo be eilės, nors laukiančiųjų buvo nemaža eilutė. Eilėje laukę žmonės tik susižvalgė, bet akių draskyti nedrįso – kas žino, gal labai skuba policininkai už penkis litus papietauti į „Sodžių“, juk čia išskirtinai policininkams už gražias akis buvo taikomos išskirtinės nuolaidos. O alkanam policininkui skersai kelio geriau neperbėgti, nes alkanas policininkas – piktas policininkas.     
Serviso vyrai tik šokinėja, padangos skylę bemat užlopė. Atia – atsisveikino policininkai ir nurūko.  Nors iš akių nebuvo dingę, tačiau nesimatė, kad meistrui būtų bent litą ištiesę.
Taigi vieną lipduką ant stiklo jau būtų galima užklijuoti - „Imu tik natūra“. Čia panašiai kaip liaudies pasakojimuose apie daktarą, kuris ant savo kabineto durų užsiklijavo raštelį su užrašu „Kavos ir saldainių negeriu“, o jo kolega, pamatęs raštelį, pridūrė - „ir nerūkau“.        
Dabar, kai policija tapo visiškai nebekorumpuota ir nebeimanti kyšių (apie tai informuoja lipdukai), belieka pasidairyti, kokia situacija valdžios koridoriuose. O iki čia vilnietiški „ciongai“ dar neatpūtė: kad ir kiek klaidžiotum po Savivaldybę – niekur nerasi lipduko „Aš nebeimu vokelių“.
Turbūt ne veltui vienas iš įtakingiausių valdžiažmogių kažkada buvo pramintas misteriu Laiškininku.