Per Vėlines Lietuvos katalikams priimta pagerbti mirusiuosius būtinai aplankant jų kapus – juos sutvarkyti, papuošti gėlėmis, uždegti žvakes. Mirusiųjų atminimo dieną arba jai artėjant lanko artimųjų kapus ir kitų mūsų šalies tautų, kitų religijų atstovai, nors tai nėra jų tradicija. Taip teigia Šiaulių tautinių bendrijų vadovai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dina RAKAUSKIENĖ
Žydų bendruomenės paiso lietuviškų tradicijų
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas teigia, kad krikščioniškosios Vėlinės ir Visų šventųjų diena judaizme neegzistuoja, tačiau Lietuvoje artimųjų kapai vis tiek lankomi.
„Aš esu čia gimęs ir augęs, bet visas savo tautos tradicijas išlaikyti buvo sunku dėl gerai žinomų istorinių aplinkybių. Dauguma mūsų tautiečių, ypač jaunesnių, kapus lanko paisydami tų dienų – mūsų artimųjų kapai yra šalia visų kapų, tad mes irgi norime būti tvarkingi. Siekiame lygiai taip pat pagerbti mirusįjį, kad visi klaidingai nesuprastų, jog artimieji apleido kapą, pamiršę lapkričio 1-ąją. Esame žydai pagal kilmę, pagal tautybę, pagal religiją, bet mes - juk ir Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju bandome būti kartu“, - paaiškino J. Buršteinas.
Žydų kultūroje nėra tradicijos puošti kapo gėlėmis, tačiau gyvenant Lietuvoje tokia tendencija tiesiog įsitvirtino. „Kai lankome kapines, kalbame maldą mirusiems „kadiš“. Šią maldą sako vyrai, kurių turi būti dešimt. Pavyzdžiui, jeigu miršta tėvas, tai maldą kalba rabinas arba sūnus, bet jeigu dešimties vyrų nėra, šios maldos sakyti negalima. Mirusysis pagal tradicijas išlydimas, pagerbiamas po mėnesio, vėliau periodiškai – kasmet. Bet pas mus yra kitoks metų kalendorius - pagal Mėnulį, tad metų periodas su krikščioniškųjų metų periodu nesutampa“, - sakė J. Buršteinas.
Mirusysis prisimenamas dažniau
Šiaulių apskrities azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas Bachramas Zeinalovas sako, kad lietuvių ir azerbaidžaniečių kapinės ir jų priežiūros kultūra yra panašios, tačiau atskira mirusiųjų atminimo diena jų kultūroje neegzistuoja - mirusįjį artimieji gali pagerbti kur kas dažniau.
„Pas mus kiekvieną ketvirtadienį galima pagerbti mirusįjį - turime tokias šventas dienas kiekvieną savaitę, kai susirinkusieji mečetėje meldžiasi, vyksta mišios“, - teigia B. Zeinalovas.
Taip pat, kaip ir lietuviai, azerbaidžaniečiai pagerbia savo artimąjį praėjus tam tikram skaičiui dienų, mėnesių, metų. Pasak B. Zeinalovo, žvakės uždegamos tiek per laidotuves (tik kapinėse, ne mečetėje), tiek vėliau, susirinkus atminti mirusįjį. Tik štai nebūna mirusiojo nuotraukos. Mirusiojo gimtadieniai neminimi, tačiau praėjus 40 dienų ir metams po mirusiojo mirties, o vėliau kasmet susirenka visi giminės, draugai, kaimynai atminti artimojo: moterys ir vyrai skirtingose patalpose, garsiai skaito Koraną, mini mirusįjį. Paruošiamos ir vaišės – stalas gausiai nuklojamas tradiciniais patiekalais, po maldų visi valgo, geria arbatą, tačiau alkoholis nevartojamas.
Šiaulių apskrities armėnų bendruomenės pirmininkas Rafikas Kazarjanas teigia, kad per Vėlines armėnai aplanko artimuosius, palaidotus Šiaulių apskrities kapinėse, jų kapus puošdami gėlėmis, uždegdami žvakes.
„Bet pas mus yra tokia tradicija: po kiekvienos didžiosios šventės, kaip antai Naujieji metai, Kalėdos, Velykos, kita diena yra tarsi Vėlinės. Jeigu švenčia šeima, tai kitą dieną būtinai lankomi kapinėse artimieji“, - teigia R. Kazarjanas.
Jo teigimu, Lietuvoje kapinės išties gražios, palyginti su Armėnijoje esančiomis kapinėmis. „Kai aš vykstu į gimtinę, pastebiu, kad kapą prižiūrėti ten yra daug sunkiau – prastesnės oro sąlygos, kapinės akmenuotose, žvyruotose vietose, vasarą per karšta, sunku išlaikyti gėlynus, nors žmonės stengiasi“, - teigia R. Kazarjan.
Išlikęs paprotys – vaišės prie kapo
Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų vaišių vėlėms buvo paplitęs slavų, rumunų, graikų tautose. Šiandien jis taip pat mažiau ar daugiau atsispindi kai kuriose tautinėse bendruomenėse.
Ukrainiečių asociacijos „Karpatai“ pirmininkas Jurijus Jančiukas teigia, kad šventė, per kurią prisimenami mirę artimieji, pagal ukrainiečių tradicijas švenčiama pirmąjį lapkričio šeštadienį. Šventė vadinama „Pamiatnaja subota“. „Mes taip pat tvarkome kapines, uždegame žvakes. Taip pat nešamės į kapines vaišių, išgeriame už mirusįjį. Susitinka dauguma giminių ir taip einame nuo kapo prie kapo, o vakare susirenkama namuose prie bendro stalo. Pageidaujant kunigas pašventina kapą, sukalba maldą, susirenkama į vakarines pamaldas“, - teigė J. Jančijuk.
Pasak Šiaulių romų integracijos namų pirmininkės Kansuelos Mačiulevičiūtės, romai laikosi tokių pat tradicijų, kaip ir lietuviai, tik prie kapo vyksta ir vaišės, už mirusįjį išgeriama.
Tradicija prisiminti mirusiuosius lapkričio pirmąjį šeštadienį egzistuoja ir rusų tautos kultūroje – skiriamas dėmesys kapui, kaip ir pas lietuvius, prašant ramybės mirusiajam. Kas pageidauja, prie kapo pasikviečia šventiką arba užperka mišias.
