Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vis išgirsti padejuojančių, girdi, mes, lietuviai, neturime jokios nacionalinės idėjos, kažkokios ateities vizijos, perspektyvos, bendro tikslo, į kurį eitume. Socializmą jau statėme, bet taip ir nepastatėme. Nacionalsocializmo idėja bankrutavo mūsų nepasiekusi. Komunizmas apskritai utopija. Atkūrus Nepriklausomybę nebeliko ir kitos tautą vienijančios idėjos – dabar skriaudžia savi, nebe maskoliai.
Įsiliejome į Euroatlantines struktūras, kryžeiviai nebepuola ir mūsų pilių nebedegina jau keli šimtai metų... Visagino atominės statyba vargu ar konsoliduos tautą – pernelyg daug prieštarų gaubia šią idėją, bent jau todėl, kad tęsiant seną tradiciją, pastačius naują atominę elektrinę už elektrą turėtume mokėti brangiau negu kaimynai... Jeigu bet kuris rusas pasakys, jog nori matyti stiprią ir galingą „deržavą”, kurios visi bijotų ir skaitytųsi, tai mes tokio aiškaus tikslo iki šiol neturime.
Iš šmėkščiojančių televizijos laidų, iš šlamančių žiniasklaidos puslapių vis dažniau ir įkyriau braunasi mintis, jog nacionaline, visus konsoliduojančia idėja galėtų tapti... šizofrenija. Juolab kad šia kryptimi esame toli pažengę.
Manoma, kad pasaulyje esama apie 1 procentas šizofrenikų. Kiek jų Lietuvoje, duomenų neradau, bet, stebint valdžios institucijų darbą ir visuomenėje vykstančius procesus, galima daryti prielaidą, jog gerokai pranokstame pasaulinį vidurkį. Kas gi būdinga šiam susirgimui, pardon, konsoliduojančiai tautą idėjai?
Pakitęs mąstymas. Pasižvalgai, ir matai: teisybė! Gyveno žmogus, juokino iš televizorių ekranų tautą, šaipėsi iš politikų ir politikiukų, ir štai vieną dieną sugalvojo, kad jis – valstybinės svarbos persona, seimūnas ir politikas viename! Įžūloka šypsenėlė dingo. Dabar oriai reikalauja jam, labai rimtam valstybės vyrui, priklausančios pagarbos... Argi ne radikalus mąstymo pokytis?
Neprognozuojamas elgesys. Paklauskime: ką darbo metu turi veikti seimūnas? Žinoma, dirbti. Juk ir algelę gauna ohoho, – tikrai ne minimalią. Bet štai vienas sugalvojo spjauti į visus balsavimus, posėdžius, Konstituciją ir pan. Nuobodu! Jokio polėkio. Jokio sielos virpulio! Ir nusprendė lėkti pasaulio plačiojo pamatyti... Ir išlėkė viską palikęs. Kurioje gi dar kitoje civilizuotoje pasaulio valstybėje galimi tokie valdžiavyrių akibrokštai?
Kam gi neįkyrėjo kasmetiniai perėjimai prie vasaros, po to – prie žiemos laiko. Seniai įrodyta, kad tokios manipuliacijos nieko gero neduoda. O kalbant apie žmogaus sveikatą, „užprogramuoti” gyvenimo ritmo trikdžiai gali būti dargi kenksmingi. Tai „dešilo” dargi Rusijai, kurios ir norėdamas neapkaltinsi imlumu naujovėms. Tuo tarpu nepaaiškinamos apatijos apimta Vyriausybė taip ir nesiėmė konkrečių žingsnių kreiptis į Europos Komisiją su prašymu atšaukti neefektyvų laiko kaitaliojimą. Ar bereikia sakyti, jog apatija taip pat yra vienas šizofrenijos simptomų.
Šizofrenikas gali tikėti esąs pašauktas ypatingai misijai, apie kurią žino tik jis vienas. Pažiūrėkite, kaip veržiamasi į valdžią, kaip lipama per galvas, nesibodint jokių priemonių tikslui pasiekti! Tikėjimas savo kosmine misija kartais būna toks maniakiškas, o valdžios lovio trauka tokia stipri, jog prieš kiekvienus rinkimus išperimos naujos partijos, nepaisant to, kad šį pavasarį jų buvo net 40! Šitokiame beveik niekuo nesiskiriančių partijų bei partijyčių liūne paspringtų dargi didžiulė šalis kaip Amerika. Lietuvoje seniai tai tapo kasdienybe.
Keistas elgesys, mąstymo nenuoseklumas... Kuriems galams Lietuvai atominį elektrinė? Kad turėtume pigios elektros energijos? Štai turime naftos perdirbimo gamyklą, o kuro kainos Lietuvoje seniai pačios didžiausios tarp kaimyninių valstybių. Kas gali būti tikras, jog taip neatsitiks ir su elektra? Juolab kad prie Lietuvos sienų Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje netrukus iškils dvi uždelsto veikimo atominės „bombos”... Baltarusiškoji jėgainė – vos per dvi dešimtis kilometrų nuo sienos ir per pusšimtį nuo sostinės! Lietuvos valdžia saikingai patriukšmavo ir aprimo. Vis tiek niekas nesikeis... Kita vertus, ar moralu reikalauti baltarusių atsisakyti elektrinės Lietuvos pašonėje, kai mes patys tokią „dovanėlę” tikimės „pakišti” gudams Visagine? Koks kietakaktiškas nenuoseklumas!
Nesugebėjimas reikiamai tvarkytis. Su atgimusia Nepriklausomybe skubėta išnaikinti visa, kas nors kiek priminė sovietų okupaciją. Atrodė, jei nuversime sovietmečio reliktus, iškart tapsime laisvi ir šimtaprocentiniai europiečiai. Lygūs tarp lygių. Ir sugriovėme, ir nugriovėme... Netgi šunis privertėme loti taisyklinga valstybine kalba: „Aus, aus, aus...” Bet ar tapome laisvesni patys, kaip piliečiai, kaip žmonės?
Pažeidžiama valia. Kodėl it bevaliai automatiškai priimame mūsų kultūrai bei mentalitetui nepriimtinas vakarietiškas pseudovertybes? Jei anksčiau turėjome vienas „šventas karves” apie kurias galėjai kalbėti tik gerai arba nieko, tai dabar banda gerokai pasipildė... Štai klaipėdiečiui gresia kelių tūkstančių litų bauda už tai, kad komentuodamas internete paskelbtą straipsnį, anas išreiškė savo nuomonę maždaug šitaip: „Jeigu mano sūnus būtų gėjus, išvyčiau jį iš namų”. Tik tiek. Ar daug ką papiktintume pasakę: „Jei mano sūnus būtų alkoholikas...” „Jeigu mano dukra būtų narkomanė...” Jeigu būtų... Tariamoji nuosaka... Kalbama apie hipotetinę tikimybę, o ne apie realų, įvykusį faktą. Tačiau kažkas įžiūrėjo, jog šitaip anas klaipėdietis kursto susidoroti su seksualinėmis mažumomis... Ir neklauskite, o kur Konstitucijos garantuota žodžio laisvė? Kodėl „tradicinės” orientacijos žmogus gali tik užsidaręs savo namų tualete piktintis gėjų paradais ar kitais jo pasaulėjautai nepriimtinais bei jo moralei prieštaraujančiais dalykais?
Galima ir turime teisę klausti, kas už viso to stovi? Neseniai panaši diskusija įsiplieskė vienoje iš rusiškų interneto svetainių. Buvo nuomonių, kad atitinkamos orientacijos lobistai spaudžia valstybes priiminėti jiems palankius įstatymus bei persekioti kitaip manančiuosius. Yra taip ar ne – negalėčiau nei teigti, nei paneigti.
Tapo norma, jog valdantieji tribūnose kalba viena, o vidujai seniai spjovė į bet kokią moralę (asmenybės susidvejinimas). Visuomenės valia paralyžiuota. „Vis tiek nieko čia nepakeisi”, - numoja ranka dažnas, susidūręs su eiliniu kainų didinimu, bankų griūtimi ar kitomis negerovėmis.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais lietuviška situacija ne kartą lyginta su žydų išėjimu iš Egipto. Girdi, turi praeiti 40 metų, ir tik kai išmirs vergovės ragavusi karta, galima bus pasiekti Pažadėtąją žemę. Ilgą laiką tai atrodė įtikinamas mūsų gyvenimo negerovių paaiškinimas ir teikė vilties, jog nebe už kalnų kitokia gyvenimo kokybė. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad šito apskritai kada besulauksime. Dargi mūsų anūkai. Nesimato dargi mažiausių prielaidų. Per daug sutirštinu spalvas? Ne veltui sakoma, jog pesimistas - tai gerai informuotas optimistas...
O neturint aukštesnio tikslo, mūsų situacijoje šizofrenija ko gero jau tapo nacionaline idėja. Jeigu tariesi esąs dideliame beprotnamyje, visa, kas vyksta, priimi kaip neišvengiamybę. Nesipiktindamas, neprotestuodamas ir nesisielodamas. Tokios žaidimo taisyklės, ponai. Juk dauguma psichiatrinių ligoninių klientų yra laimingi, viskuo patenkinti ir klusniai išgeria karčias piliules, kurias kasdien jiems skiria gydytojas.
