Vidas Viliušis viliasi, jog sulauks širdies ir plaučių komplekso transplantacijos, nes tai jam reiškia gyvenimą.

Zita KATKIENĖ

Vienintelis Lietuvoje Vidas Viliušis laukia širdies ir plaučių komplekso transplantacijos. Apie tai, kad jo laukia organų persodinimas, sužinojo prieš ketverius metus. Nuo tada ir laukia širdies.  Gyventi su negaluojančia širdimi tenka visą gyvenimą, kuriame būta visko: ir nelaimių, ir kelionių, ir meilės... Šiandien jaunam vyrui atrodo, jog įgimta liga suvaržė jo gyvenimą ir nepavyko įgyvendinti daugelio siekių. Tačiau nepraranda tikėjimo ir viliasi, kad bus pakviestas organų transplantacijai ir galės gyventi kitaip. Vasarą, kai karšta ir sausa, sunkia širdies ir plaučių liga sergantis žmogus jaučiasi daug geriau. Todėl ir džiugina kiekviena saulėta diena, sužadinanti viltį, kad viskas dar priešakyje.  

Apie tai, kad širdies yda diagnozuota nuo pat kūdikystės, Vidui papasakojo mama Liongina Viliušienė. Ji, mama, priėmė sprendimą ir tada, kai penkerių metukų jos antrajam sūnui buvo pasiūlyta operuoti širdį. Nusprendė atsisakyti operacijos, nes ji buvusi rizikinga. Tačiau sūnų vežiojo po geriausias šalies ir Sovietų sąjungos klinikas, daug kardiologų tyrė ir gydė vaiko širdelę.

Nuo mažens Vidas - nuolatinis kardiologų pacientas. Šiauliuose, tiesa, gydėsi mažai, dažniausiai tekdavo važiuoti į Vilniaus Santariškių klinikų arba Kauno medicinos universiteto klinikų Kardiologijos skyrių. Profesorius kardiologas Vytautas Jonas Sirvydis, kardiologė V. Lekienė - tie gydytojai, kuriems gali skambinti ir dieną, ir naktį.

Vaikystėje širdies problemų beveik ir nejautė - gal tai mamai ir padėjo apsispręsti. Ji vylėsi, kad taip bus visada, kad su amžiumi ir visai  sūnus išaugs ligą. Gyvenimas labai pasikeitė po to, kai būdamas penkiolikos metų pateko į autokatastrofą. Ši avarija, įvykusi kelyje į Šiluvą, buvo tragiška. Vido draugas, vairavęs automobilį, kuriame dar važiavo Vidas ir dar vienas klasės draugas, išvažiavo į priešingos krypties kelio juostą ir susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu. Žuvo kitame automobilyje važiavę trys žmonės ir draugas, vairavęs automobilį.

Pro šalį  važiavę žmonės nuvežė nukentėjusiuosius į Raseinių  ligoninę. Paaiškėjo, jog didelių traumų Vidas nepatyrė, tačiau labai sulėtėjęs širdies pulsas - net iki 40 kartų per minutę. Pacientas buvo persiųstas į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur ir nuspręsta implantuoti širdies stimuliatorių. 

Širdies stimuliatorius, kaip ir kiekvienas prietaisas, kuris įkraunamas baterijomis, užgęsta, kai baterijos išsenka. Paprastai, pasak V. Viliušio, pirmas širdies stimuliatorius keičiamas po aštuonerių metų. Jo širdžiai stimuliatoriaus prireikė greičiau - po trejų metų pakeistas, nes prietaiso darbas turėjo būti intensyvus, reikėjo daug daugiau energijos, kad širdis veiktų įprastai, ir baterija daug greičiau išsieikvojo. 

Šių metų vasario mėnesį pakeistas trečias širdies stimuliatorius - Vido širdies talkininkas. Bet jau prieš tai - prieš ketverius metus - medikai pasakė, kad jo ateitis priklauso nuo širdies ir plaučių komplekso transplantacijos.

Gal to ir nebūtų  prireikę, arba prireikę daug vėliau, jei ne medikų, kaip mano Vidas, aplaidumas. Tai nutiko prieš ketverius metus.  Jaunas vyras pradėjo dusti, stigdavo oro, tad ir kreipėsi į šeimos gydytoją kuri išrašė siuntimą į ligoninę. Vidas Viliušis ligoninėje praleido tris mėnesius. „Aš pradėjau dusti, jaučiausi labai blogai, bet pagalbos nesulaukdavau. Tada paskambinau savo gydytojai V. Lekienei į Vilnių ir paprašiau pagalbos. Ji pasirūpino, kad mane perkeltų į Santariškes”, - pamena kritinį savo gyvenimo momentą.

Ligoniui buvo atliekami tie patys tyrimai ir paaiškėjo, kad paciento plaučiuose kaupiasi vanduo. Vilniuje jam be širdies nepakankamumo buvo diagnozuota ir plautinė hipertenzija, kuri išsivysto, kai širdis neaprūpina plaučių deguonimi. „Iš karto buvau nuvežtas į operacinę, kur iš plaučių išsiurbti trys litrai vandens”, - pamena vaikinas dienas, kai žmonės baltais chalatais kovojo už jo gyvybę. Medikai paaiškino, jog tai plaučiuose besikaupiantis vanduo spaudė ne tik pačius plaučius, bet dar pablogino ir širdies darbą. Jei vanduo būtų pašalintas anksčiau, problemų galėjo ir nebūti. Dabar ir teko keisti vos prieš trejus metus implantuotą širdies stimuliatorių, nors praėjo vos treji metai. 

Tris mėnesius tada teko praleisti Vilniaus Santariškių klinikose, iš  kurių gavo siuntimą į sanatoriją. Tada pirmą  ir vienintelį kartą gyvenime teko būti sanatorijoje Valkininkuose. Stebina Vidą Viliušį tai, kad sunkia širdies liga sergančiam žmogui nesuteikiama galimybė pailsėti ir sustiprėti sanatorijoje, nors jis ne kartą kreipėsi į medikus ir prašė siuntimo.

Mokytis Vidui Viliušiui teko Dubijos pagrindinėje mokykloje, Jovaro pagrindinėje mokykloje, vėliau - Suaugusiųjų vidurinėje mokykloje. Mokytis, pamena, buvo tikrai sunku. Ir ne tik todėl, kad nuo mažens buvo labai aktyvus vaikas ir nelabai norėjo klausyti to, kas vyksta pamokoje.

Nelengva mokykloje būdavę ir dėl to, kad tekdavo ligoninėje praleisti ištisus mėnesius, o sugrįžus pasivyti draugus. Juolab, kad mokslo metais, kai prasideda šalčiai, ir sveikata labai pablogėja. Dažnai sirgdavo ir plaučių uždegimu.

Vos sulaukęs aštuoniolikos Vidas nusprendė lankyti vairuotojų kursus ir įgyti vairuotojo pažymėjimą. Automobilį vaikinas vairuoja iki šiol. Tiesa, dabar automobilio neturi, nes jį pardavė ir ieško kito - neišsirenka. Keistai ir paskutinįjį pardavė - kai vairavo jį į Radviliškio automobilių turgų, įsirėžė į jį kita mašina. Niekas nenukentėjo, tačiau automobilis buvo nepataisomas. Tai įvertino draudimas ir sumokėjo visą sumą, kokią jis ir tikėjosi gauti parduodamas.

Dar neturėdamas aštuoniolikos, pamena, sugalvojo vykti dirbti į Ispaniją. Teko dirbti statybose, rinkti alyvuoges. Deja, širdis neatlaikė sunkaus darbo, įtampos. Tačiau klimatas, pamena Vidas, jam labai tiko ir gyventi saulėtoje Ispanijoje labai norėtų.

Grįžęs iš  Ispanijos nedelsdamas kreipėsi į gydytojus Vilniuje. Šis apsilankymas buvęs lemtingas  - gydymo įstaigoje susipažino su jauna moterimi, su kuria netrukus apsigyveno po vienu stogu.

Trejus metus praleido Vilniuje. Čia pavyko realizuoti ir savo gyvenimo pomėgį  fotografijai. Ypač patinka fotografuoti gamtą, tad darė  nuotraukas su rėmeliais ir šiuos įrėmintus atvirukus pardavinėdavo Pilies gatvėje. V. Viliušiui  dėl širdies nepakankamumo ir plaučių hipertenzijos nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, tad neįgalumo pašalpa bei nedidelis uždarbis ir buvo galimybė išgyventi.

Po trejų  metų, praleistų Vilniuje, nusprendė grįžti namo. Tada Vidas galvojo, jog laikinai pagyvens tėvų namuose. Deja, jau šeštus metus gyvena drauge su mama, nes vyresnysis brolis gyvena atskirai.

Šiandien Vidas neslepia, jog ir jaučiasi geriausiai su mama - su ja eina pasivaikščioti, su ja bendrauja. Pats Vidas vengia artimiau bendrauti su moterimis, nes mano, kad jo veido spalva yra kliūtis artimai draugystei. „Man draugai sako, kad aš čia pats išsigalvoju, kad taip nėra, bet aš žinau, kad yra”, - kalba žmogus, kuriam sunki širdies ir plaučių liga paženklino išorę.

„Mane medikai visada rodydavo studentams ir ragindavo juos kuo anksčiau pastebėti širdies ir plaučių ligos požymius: mėlstančią veido odą, didėjančius rankų pirštų nagus, kuriuos medikai vadina „plaktukiniais”. Tiesa, veido oda keičiasi tik fizinio krūvio metu.

Žino Vidas Viliušis, kad ir požymiai išnyks, ir savijauta pagerės, kai sulauks širdies ir plaučių komplekso transplantacijos. Operacijos laukia kasdien. „Aš visada esu pasirengęs važiuoti į ligoninę, bet ne todėl, kad labai laukiu operacijos”, - pasakoja žmogus, kuriam dažnai tenka netikėtai vykti į gydymo įstaigą, nes niekada negali žinoti, kada širdis sušlubuos.

Namie laikomas lagaminas su ratukais, kuriame sudėta viskas, ko gali prireikti ligoninėje: asmens higienos priemonės, šlepetės, apranga. Prireikia lagamino ir tada, kai kartą per metus tenka gultis į ligoninę tyrimams.

Įsitikinęs Vidas Viliušis - jei ne liga, būtų gyvenęs kitaip. Pati didžiausia jovertybė - šeima, tačiau dėl savo ligos nenori kito žmogaus apsunkinti. Labai patinka keliauti. Yra pabuvojęs Lenkijoje, Vokietijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, tačiau kelionėms nepakanka ne tik pinigų, bet ir sveikatos. „Aš visada galvojau apie tai, kaip gyvensiu, baigsiu mokslus, sieksiu karjeros, bet tai neįmanoma, kai reikia nuolat gulėti ligoninėje, kai negali sunkiai dirbti, pavargsti ir jautiesi tikrai blogai”, - sako Vidas. Ypač dėl to buvę skaudu vaikystėje, nes guvus berniukas labai norėjo visur dalyvauti, sportuoti. „Daugelį sporto šakų esu išbandęs, bet tekdavo atsisakyti”, - neslėpdamas apmaudo kalba žmogus, savo kailiu patyręs, kaip svarbu žmogui būti sveikam ir tausoti savo sveikatą, kol jos nesužalojo sunki liga.  

Vido Viliušio rankos su medikų vadinamais „plaktukiniais” pirštais  visada rodomos medicinos mokslų studentams, kurie mokosi pažinti ligos požymius ne tik iš tyrimų, bet ir iš žmogaus išorės.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.