Romualdas BALIUTAVIČIUS

Vilniaus ir S. Daukanto gatvių sankryžoje atsirado metalinis šunėkas, susirietęs būdinga šiems keturkojams poza. Tai dar viena nerimstančio dizainerio Viliaus Purono išmonė, apie kurią geriausiai, gali papasakoti jis pats...

„Šimtus metų šalia savęs turėjome šunis, be tik dabar pajutome poreikį skirti šiems keturkojams dėmesio. Šunų vedžiojimas yra būtinybė, kaip, beje, ir jų „kakų” surinkimas. Ir toji problema vis dažniau bado akis. Kultūringi „nemato” jų augintinių paliekamų krūvelių, mažiau kultūringi tam tikslui nešiojasi maišelius...” - juokiasi V. Puronas.

Tačiau problema tuo nesibaigia: kur dėti pripildytus maišelius? Mesti į šiukšliadėžes, anot dizainerio, nėra gerai. Nešiotis su savimi? Vargu, ar kas norėtų...

„Ateina metas, kai turėsime ieškoti, pirkti ir statyti šiukšliadėžes surinktiems šunų ekskrementams. Neseniai viena ausim girdėjau kilusį skandaliuką, kai to gero užpirkimas vienam Aukštaitijos miestui kainavo keliasdešimt tūkstančių litų. Yra plastikinių dėžių, kainuojančių beveik po keturis šimtus litų, kurias tvirta ranka arba koja gali paversti duženų krūva. Taigi, laukti nebegalima.

Kilo mintis sukurti reikalingą miesto infrastruktūros dizaino elementą iš metalinių detalių, suteikiant jam žaidybinių elementų. Šitokios originalios šiukšliadėžės anga atsiveria pakėlus „šuns uodegą”. Visiems linksma. Juk šuo ne tik baisus, bet ir linksmas padarėlis. Be to, žaidybinis elementas skatintų naudotis šiomis šiukšliadėžėmis...”

Šiuo metu padaryti trys eksperimentiniai pavyzdžiai ir vienas iš jų jau įbetonuotas Vilniaus ir S. Daukanto gatvių sankryžoje. Pasak idėjo autoriaus, norima pamatyti, kaip juos priims visuomenė, šunų augintojai, kiek šiukšliadėžės apsaugotos nuo vandalų? O sukaupus reikalingą patirtį galima bus pagaminti seriją šių originalios išvaizdos šiukšliadėžių šunų ekskrementams.

„Viena plastmasinė šiukšliadėžė kainuoja arti 400 litų, o mes turime galimybę pasigaminti už dyką. Mūsų fabrikantai – miesto patriotai, ir vieną kitą nereikalingą vamzdį ar metalo gabalą atiduotų veltui. Nereikia pamiršti, jog turime kolegiją, kurios auklėtiniai, mokydamiesi suvirinimo abėcėlės, galėtų surinkti ruošinius, o moksleiviai arba studentai galėtų kiekvieną šuns snukutį padaryti vis kitokį. Vis tai dar mus ir apjungtų.”

Ar bent žinoma, kiek tokių šiukšliadėžių reikia miestui?

V. Puronas: „Baisus klausimas. Kol kas niekas nežino, kiek šių keturkojų vaikšto mieste. Manau, kad reikėtų 200-300 vienetų. Daug? Taip tik atrodo. Bendrijos, išgirdusios šią mintį, dažniausiai susižavi ja. Bet kiekvienai gal ir nereikia... Šiukšliadėžės šunų ekskrementams reikalingos Lieporių, Beržynėlio, kituose parkuose... Kad tik užtektų. O bus taip ar kitaip – parodys praktika”.

Reikia manyti, tavo nuolatiniai oponentai šį kartą nebepriekaištaus, kad „kakinantys” metaliniai šunys neatitinka reikalavimų, keliamų monumentaliajam menui?

„Kritikai jeigu ir nutylės, tai tik bijodami, kad jų neįmesčiau į vieną iš šitų urnų. Tik dėl to”, - plačiai šypsosi V. Puronas.

Tačiau „šuniadėžes” dar reikės periodiškai ištuštinti... Kaip tas vyks? Kas užsiims?

„Bendrijos, kurios prašo šitokių šiukšliadėžių, ir turės užsiimti jų valymu. Tačiau versti mes negalime.”

Kur reikės dėti surinktus šunų ekskrementus, V. Puronas teigia kol kas negalįs pasakyti. Gal bus iškratoma į bendrą konteinerį su organinėmis atliekomis? Gal... Reikėtų dar apmąstyti ir daug kitokių dalykų. Pavyzdžiui, nėra žinoma, ar nekils vizualinių problemų, kai po miestą pasklis keli šimtai metalinių keturkojų? O gal priešingai – visa tai atrodys labai žaismingai? Daug ko dar nežinoma.

Šiaip ar taip eksperimentas su originalios išvaizdos „šuniadėžėmis” pradėtas. Ar bus lemta, ar visa tai prigis mieste – parodys netolima ateitis.