2013-11-22 12

Vyriausybės atstovas Jonas Novogreckis sako, kad vykstant nesutarimams tarp savivaldybių vaikų interesai nukentėti negali.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jurgita SILIŪNIENĖ
Talentingiems ir gabiems vaikams iš rajono ar gyvenamąją vietą deklaravusiems ne Šiauliuose nuo šiol visos Šiaulių neformaliojo ugdymo įstaigų durys turės būti atviros - miesto Savivaldybė nebegalės jiems drausti lavintis ten, kur jie faktiškai gyvena ar nori ugdyti savo talentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį, kad miesto valdžios sprendimas nepriimti rajonų vaikų į Šiaulių neformaliojo ugdymo įstaigas yra diskriminuojantis. Šis sprendimas neskundžiamas.

Nepriėmė į būrelius
Nors Šiaulių miestas jau seniai garsėja neformalaus ugdymo tradicijomis, ne visiems jos buvo prieinamos. Nuo šių mokslo metų pradžios už miesto ribų registruotiems vaikams, norintiems lavintis Šiaulių neformaliojo ugdymo - muzikos, sporto, dailės – mokyklose, šių įstaigų durys buvo užtrenktos. Priežastis paprasta – miesto ir rajono savivaldybės nesusitarė, kas turės sumokėti už šių moksleivių lavinimą. Iki praėjusių metų vasaros 90 procentų sumos už Šiaulių neformalaus švietimo mokyklose besimokančius rajono vaikus buvo apmokama iš Šiaulių miesto biudžeto, 10 proc. kainos sumokėdavo vaikų tėvai, o socialiai remtinos šeimos nuo mokesčio atleistos.
Praėjusių metų birželį Šiaulių miesto tarybai patvirtinus miesto neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą – nuo 130 iki 550 litų, netruko paskaičiuoti, jog miestui vieno vaiko išlaikymas neformaliojo ugdymo įstaigoje vidutiniškai kainuoja apie 3 tūkst. litų per metus.
Kadangi būrelius mieste lankė maždaug 700 kitų savivaldybių moksleivių, susidariusios sumos miestas pareikalavo iš rajono - Taryba nusprendė į neformaliojo vaikų švietimo įstaigas priimti vaikus tik tuomet, kai su kita savivaldybe bus pasirašyta sutartis.

Diskriminavo vaikus
Kol Šiaulių meras Justinas Sartauskas įrodinėjo, kad finansiškai prie vaikų lavinimo turi prisidėti ir rajonas, o pastarasis teisinosi, kad tam neturi lėšų ir jokių sutarčių nepasirašė, labiausiai kentėjo būrelių negalintys lankyti vaikai. Todėl Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kad būtų išaiškinta, ar teisėtas Šiaulių miesto tarybos sprendimas nepriimti vaikų į būrelius tol, kol nepasirašytos sutartys, ir ar miesto Taryba teisėtai nustatė šios paslaugos kainą.
Šiaulių apygardos administracinis teismas pateikė savo išvadas - Šiaulių miesto tarybos sprendimai nepriimti kitų rajonų vaikų į Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigas yra diskriminuojantys ir neužtikrinantys lygių galimybių, nes vaiko gyvenamoji vieta nėra priežastis diferencijuoti mokestį.
Teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustačiusi Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą kitų savivaldybių gyventojams, reglamentavusi skirtingą atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarką, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, diferencijavo minėtų užmokesčių dydžius gyvenančių Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams. Be to, nesant sudarytų sutarčių dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, eliminavo vaiko tėvų galimybę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti užmokestį už ugdymo paslaugas sumokant patiems vaiko tėvams.
Pasak teismo, ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes gauti Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamas neformaliojo ugdymo paslaugas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas neformaliojo vaikų švietimo paslaugas teikiančias įstaigas vaikus, gyvenančius Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y., ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas laikytinas diferenciacija, t. y., ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais. Kaip minėta, skirtingos apmokėjimo už neformaliojo vaikų švietimo paslaugas sąlygos nustatytos, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą. Vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms dviem vaikų grupėms. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatavo, kad skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija, dėl to pažeidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.

Ieškojo išeičių
Akivaizdu, kad kol vyko neformalaus ugdymo karas, jo aukomis tapo ne kas kitas, o būrelių negalėję lankyti vaikai. Kas dabar besuskaičiuos, kiek gabių, bet negalinčių gauti neformaliojo ugdymo vaikų liko „užribyje“, kiek dėl mažo užimtumo jiems įtakos padarė „gatvės universitetai“. Ne vienam iš tėvų teko nuryti kartėlį, kad kol savivaldybės nesusitarė tarpusavyje, jų vaikai neturėjo galimybės pasirinkti ugdymo ir galbūt prarado laiką, kai galėjo pradėti ugdyti savo talentą. Žinoma, kai kurie tėvai leido vaikus į privačius būrelius, už tai sumokėdami nemažus pinigus, tačiau niekam ne paslaptis, kad tokią galimybę turi tikrai ne visų talentingų ir gabių vaikų tėvai. Neturintys galimybės vaiko gebėjimų lavinti privačiai, tėvai buvo priversti „deklaruoti“ savo vaiką pas giminaičius, gyvenančius Šiauliuose.

Prarado mokinius
Nemažai prarado ir Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigos – mokinius, mokytojai - darbo krūvį ir vietas. Pavyzdžiui, šiais metais Šiaulių dailės mokykla būtų galėjusi priimti dvi mokinių grupes iš rajono, o šios mokyklos pedagogams būtų atsiradę 18 papildomų darbo valandų.
Tačiau mokyklos pedagogams neliko nieko kito, kaip guosti tėvelius ir raminti verkiančius vaikus – deja, ne miesto moksleivus lavinti jie paprasčiausiai neturėjo galimybių.
„Antri metai taip, - apie situaciją kalbėjo Dailės mokyklos direktorė Irena Šliuželienė. - Kaip mokytojai, kaip mamai, kaip žmogui man labai gaila tų nepriimtų vaikų, tačiau esame miesto Savivaldybės įstaiga ir privalome vykdyti Tarybos sprendimus.“
2-ojoje muzikos mokykloje vaikų taip pat buvo priimta mažiau, nes jų mieste mažėja, o iš rajono priimti nebuvo galima. Mokyklos direktorius Algirdas Navickas mokslo metų pradžioje apgailestavo, kad teko atsisakyti akivaizdžiai labai gabių vaikų iš rajono.
Jaunųjų technikų centro direktorius Jonas Vaičaitis taip pat buvo atviras: „Praradome apie 20 vaikų iš rajono. Graudu, nesuvokiama protu, kodėl taupoma vaikų sąskaita.“
Kaip teigia psichiatras Vytautas Bartkevičius, mokyklinio amžiaus vaikai yra patys imliausi, todėl prarandamas brangus laikas juos ugdyti, padaroma nepataisoma žala vaikams, kurie galėtų daug pasiekti.
„Politikai turėtų galvoti labiau apie ateitį nei apie šią dieną ir galvoti, tarp kokių žmonių gyvens jų vaikai ir jie patys“, - sakė V. Bartkevičius.

 
Straipsnių peržiūros
94545168
Į viršų