Netolimoje ateityje mokyklų direktorių ir švietimo valdininkų pasitarimai bus žymiai malonesni akiai, nosiai ir gomuriui. Grįš direktoriai iš pasitarimų braškančiais skilviais ir gerąją patirtį pedagogams perduos. Taip pirmokėliai, penktokėliai ir dešimtokai išmoks kepti kebabus. Ne bet kokius ten kioskinius, o gardžius, sultingus – tikrus turkiškus. Nes pirmąjį platų žingsnį į kebabinį švietimą Šiaulių valdininkai žengė jau šią savaitę. Apraudodami kadencijos „demensiją“ Šiaulių miesto tarybos nariai užvakar patvirtino Švietimo skyriaus ir vienos mokyklos parengtą projektą „Švietimo vadybos sistemų palyginimas Europos dimensijoje“. Skamba išdidžiai, na o žemiškai tai reiškia, kad švytėdami baltais pusrutuliais Šiaulių švietimo valdininkai važiuos mokytis ir mokyti pas turkus.
Kaip ir visi projektų autoriai Europos švietimų dimensijų projektuotojai užlaužė maksimumą. „Tai aktualu, siekiant gerinti Europos Sąjungos švietimo ir mokymo sistemų kokybę ir efektyvumą, skatina bendradarbiavimą tarp Europos švietimo institucijų“, - įtikinėdami politikus savo užmojų rimtumu pareiškė projektuotojai.
Dažnas dar būtų linkęs suabejoti, kuriam žemynui priskirti Turkiją, bet su geografija nepasiginčysi. Pakraštys, bet Europos. Tačiau, kad Turkija tapo naująja Europos Sąjungos valstybe – čia tai bent naujiena. Naujiena, kurią prieš porą metų dėl turkų išsidraskę europarlamentarai netyčia pramiegojo. O kol jie miegojo, Turkija į Europos Sąjungą buvo priimta Šiaulių savivaldybės Švietimo skyriaus kabinetuose. Slaptaisiais protokolais, matyt.
Taigi kitaip tariant, iki uždarymo suoptimizavę Šiaulių mokyklas, švietimo valdininkai ėmėsi Europos Sąjungos suoptimizavimo su Turkija procesų. Tai bus džiaugsmo jiems, kai baltieji pusrutuliai džiugią žinią nuveš į smaragdinių kurortų šalį, nes patikimų įrodymų, kad Turkija nebuvo priimta į Europos tautų bendriją, neturime.
Nepagalvokite, kad įvyko kokia nors klaida. Iš valdininkų raštų sunku būtų suabejoti, kad Turkija dar nėra Europos Sąjungos valstybė. Kaip pasakytų Šerlokas Holmsas, elementaru, Vatsonai. Štai pagal raštingumą Turkija su savo 82-85 procentais raštingų piliečių pasaulyje užima maždaug šimtąją vietą. Lietuva dar su keliomis valstybėmis – antrąją. Užmuškit, ausis sukinėkit, į kampą statykit, bet nepatikėsime, kad gintarinės šalies sūnūs ir dukros mokys senąjį žemyną turkiško neraštingumo. Tuo labiau, kad patys mokytųsi, kaip pasiekti Turkijos raštingumo lygį (na, šis argumentas jau nėra toks nepalaužiamas, - red. past.). Taigi prieiname prie išvados: Turkija jau yra Europos Sąjungos valstybė, todėl siekis „gerinti Europos Sąjungos švietimo ir mokymo sistemų kokybę ir efektyvumą“ - suprantamas ir logiškas.
Tik lieka klausimas, ko mūsų baltieji pusrutuliai Turkijoje mokysis, ką į lankstinukus apie gerąją turkų patirtį rašys, kokių turkiškų gudrybių mūsų miesto ir visos Europos Sąjungos pedagogus mokys?
Vienoje srityje turkai tikrai nepralenkiami – kebabai tikrai skanūs. Turkiško kebabo nesugadins net Šiaulių švietimo sistemos optimizatoriai. Žinant tuos mūsų gudragalvius valdininkus, peršasi klastinga mintis, jog lankstinukai ne šiaip lankstinukai, o turkiškų patiekalų receptų knygos: turkiškas kebabas, avienos ar veršienos piliavas, kuskusų salotos, migdolų nuga ir t. t. ir pan. Jezaumarija, kaip skanu... Kol seilės krūminių dar neapsėmė, mintis antroji galvon tvokstelėjo – mažne pirmą kartą Šiaulių istorijoje 30 tūkstančių eurų bus ištratyti prasmingai.
Taigi laikykitės Turkijos kurortai – Antalija, Alanija, Marmari ir kt. - mes atskrendame. Išaugę tautinio švietimo bikinius atlekiame šviesti ir apsišviesti. Laukite mūsų, Maljorka, Graikija, Bahamų salos ir Tailande – ir jus priimsime į plačią baltųjų pusrutulių bendriją. Už kuklius 30 tūkstančių eurų.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
