Universiteto folklorinis ansamblis „Vaiguva“ kartu su vadove Diana Martinaitiene tarmiškomis dainomis sužavėjo susirinkusiuosius į Tarmių dienos renginį.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Praėjusį trečiadienį Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo minima Tarmių diena. Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros dėstytojai moksleivius, studentus ir miesto žmones sukvietė į renginį, skirtą Gimtosios kalbos dienai ir Tarmių metams paminėti.
Apie tarmiško žodžio galią pasakojo ir tarmiškai kalbėjo Humanitarinio fakulteto dėstytojai: profesorė dr. Genovaitė Kačiuškienė, profesorius dr. Skirmantas Valentas ir docentas dr. Juozas Pabrėža. Dėstytojai prisistatė, iš kurių vietų yra kilę ir kas būdinga jų gimtųjų vietų tarmei.
Tarmių dienai skirtame renginyje dalyvavo nemažai ir gimnazistų, kurie susikaupę klausėsi ausiai negirdėtų tarmių žodžių, juoką keliančių pasakymų. Susirinkusiems tarmiškomis dainomis nuotaiką skaidrino Šiaulių universiteto folklorinis ansamblis „Vaiguva“ kartu su vadove Diana Martinaitiene.
Tarmė – tai gimtojo krašto kalba
Mūsų gimtoji tarmė yra gimtoji mūsų kalba. Lietuva yra išskirtinė visame pasaulyje savo tarmėmis, nes tokiame nedideliame plote, kaip mūsų Lietuva, yra kalbama skirtingomis kalbomis ir tarmėmis. Kuo daugiau tarmių turime, tuo stipresnė mūsų tauta. Lietuvoje yra 14 atskirų teritorijų, kurias skirstome į Žemaitiją ir Aukštaitiją, tačiau jos dar išsiskirsto į šnektas. „Lietuvių tarmės – tai medžių šakos, kurios išsišakoja į mažas šakeles“, - vaizdingai lietuvių tarmes pristatė J. Pabrėža.
„Tarmė – tai pati artimiausia kalba, kuri net į kraują yra įaugusi. Tarmė yra ir kalbos slaugytoja-sergėtoja“, - sako G. Kačiuškienė.
Jaunimas dar kalba tarmiškai
Rytų aukštaičių panevėžiškių tarme kalbanti G. Kačiuškienė džiaugiasi, kad tarmiškai vis dar kalbantys nesigėdi savos tarmės. „Šiuolaikinis jaunimas nenori kalbėti tarmiškai, tačiau apklausę studentus sužinojome, kad visgi jaunoji karta dar kalba savo tėvų tarme ir net draugams rašo telefono žinutes tarmiškai“, - sako G. Kačiuškienė.
Profesorė G. Kačiuškienė susirinkusiems moksleiviams uždavinėjo klausimus apie savo tarmę, jos ypatumus ir jos panašumus į Šiaulių krašto kalbą. Pasirodo, kad jaunimas tikrai dar kalba tarmiškai ir žino, kuo tarmės skiriasi ir kuo jos panašios. „Yra tokių, kurie po mokslų universitete grįžta jau pamiršę savo tarmę, tačiau tarmę būtina išsaugoti“, - sako profesorė G. Kačiuškienė.
Lituanistai didžiuojasi savo tarmėmis
Profesorius S. Valentas kalba kupiškėnų tarme. Kartu su rytų aukštaičių panevėžiškių tarme kalbančia G. Kačiuškiene skaitydami eiles savomis tarmėmis bandė džiazuoti. Tai labai pralinksmino publiką. Lietuvių kalbą pamilę dėstytojai sako, kad tarmiški tekstai itin poetiški ir net kalbant kažkuria tarme sunku prilygti garsiausiems kalbininkams ar rašytojams.
S. Valentas džiaugiasi, kad būtent jo gimtoji kupiškėnų tarmė padėjo rekonstruoti Antano Baranausko tekstus ir juos net įgarsinti. Susirinkusiems S. Valentas pademonstravo savo gebėjimą tarmiškai deklamuoti A. Baranausko „Anykščių šilelį“. O ekspresyvia žemaičių kalba kalbantis J. Pabrėža didžiuojasi esantis žemaičių tarmės atstovas, nes žemaičių kalba yra viena stipriausių ir geriausiai išlikusių tarmių, išsiskirianti savo žodynu ir tarimu – žodžiai gali turėti net po kelis kirčius.
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto docentas dr. Juozas Pabrėža: „Mylėkime, saugokime ir puoselėkime ypatingai brangius tautos dalykus, o ypač kalbą“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
