Režisierius J. Vaitkus teigia, kad „Nebylys“ yra apie žmogaus kovą su savimi, artimaisiais ir su aplinka, o ta kova esanti nesibaigianti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Vakar Šiaulių dramos teatre įvykusioje spaudos konferencijoje pristatyta būsimoji premjera - dviejų dalių impresija „Nebylys“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo kūrinį.
Premjerą pristatė beveik visa kūrybinė trupė: režisierius-statytojas, inscenizacijos autorius Jonas Vaitkus, režisierius Tomas Jašinskas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, scenos judesio vadovė Lina Šimkienė.
Vaidinimas – apie kovą su savimi
Tai, kad Šiaulių dramos teatre teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei triskart „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas J. Vaitkus stato Vaižganto „Nebylį“, jau buvo žinoma pakankamai seniai ir visus domino režisieriaus pasirinkimas. Juk esą šis mūsų klasiko kūrinys vadintinas „tamsiuoju“, nes net Vaižgantas ryžosi jį parašyti tik savo gyvenimo pabaigoje.
Tad būtent to pirmiausia ir buvo paklausta J. Vaitkaus. „Golgota, kuri žmogui paskirta šioje žemėje, yra ganėtinai pavojinga ir keista, kad kuo toliau žmogus gyvena, tuo aiškiau supranta, kad ta amžina kova su savimi, su ta dvilype siela, dvilypiais jausmais, yra nesibaigianti ir kaip tik ryškėja į gyvenimo pabaigą, - atsakė režisierius. - Manau, kad ne veltui paskutinį kūrinį Vaižgantas pasirinko rašyti būtent apie tas jėgas, aistras, jusles, apie kurias nesinori ir gėda kalbėti, nes sunku išlaikyti tą šviesą, kuri buvo duota beužsimezgant įsčiose.“
Režisieriaus teigimu, „Nebylys“ yra apie žmogaus kaip Sizifo kovą su savimi, artimaisiais ir su aplinka, o ta kova esanti nesibaigianti. Taip pat tai esąs supratimas, kad žemėje nėra rojaus, nors bandoma jį susikurti ir pinigais, ir marmurais, ir vagystėmis, ir rūmais, ir susidievinimu. Tačiau tai esą tik akivaizdi saviapgaulė.
Svarbiausia – atskleisti vidinį pasaulį
Režisierius T. Jašinskas susirinkusiems teigė, kad nereikėtų manyti, jog lietuvių literatūros klasika nėra lygiavertė pasaulinės klasikos kūriniams, juolab – Vaižganto tekstai, jo kalbėjimo būdas. Nors kaip tik tas kalbos savitumas sudarė vaidinimą statančiai trupei tam tikrų problemų, nes reikėjo grąžinti tą vaižgantišką kalbėjimo būdą, kad jaustųsi aktorių buvimo scenoje rupumas.
„Spektaklyje nebandyta etnografiškai atkurti ano meto būties, mums buvo svarbiausia vidinio pasaulio stebėjimas“, - teigė režisierius.
Be to, T. Jašinskas pastebėjo, kad šis pastatymas buvo tikras iššūkis aktoriams, kurie turėjo ieškoti visai kitokių nei įprasta perteikimo būdų, jog „tame „supaprastinime, tame rupume perteiktų vaižgantiškus kampuotus charakterius“.
Erdvė išplečiama videoprojekcija
Scenografas G. Markevičius pasakojo, kad režisieriui siūlė įvairių variantų, kol buvo pasirinktas pats paprasčiausias – scenoje bus tik medinės grindys ir stalas. „Man visada įdomu buitinius elementus padaryti nebuitiniais: erdvę organizuoti taip, kad viskas įgautų visai kitą prasmę veiksme kartu su šviesa, su aktoriais, su videoprojekcija“, - sakė scenografas.
Jis teigė, kad šiam spektakliui jam, kaip ir visada, buvo įdomu jungti interjerą ir peizažą, kad erdvė būtų sukurta ir videoprojekcijomis. Nes tai irgi leidžia išplėsti erdvę, suteikti jai papildomų prasmių, sujungti ją su judesiu, veiksmu, kad atsirastų paralelinis videotempas.
Beveik visa teatro trupė
Dviejų dalių impresijoje „Nebylys“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo kūrinį vaidina žinomi Šiaulių dramos teatro aktoriai – beveik visa trupė. Tai Inga Norkutė, Nomeda Bėčiūtė, Virginija Jakštaitė, Monika Šaltytė, Vilija Paleckaitė, Danguolė Petraitytė, Eglė Stanišauskaitė, Juozas Bindokas, Vladas Baranauskas, Rolandas Dovydaitis, Aidas Matutis, Juozas Žibūda, Aurimas Pintulis, Anicetas Gendvilas, Mindaugas Jurevičius, Saulius Eduardas Pauliukonis, teatro bendradarbis Karolis Mileška.
