Viena iš priežasčių suteikti riterio titulą V. Puronui buvo ir jo indėlis kasdienėje Ordino veikloje: himno sukūrimas, Ordino istorijos įprasminimas rekordinio svorio „Geležinėje knygoje“, saugomoje Kražiuose, puošniojo „Karavyko“ statyba Kryžių kalne bei iniciatyvi visuomeninė veikla. 1
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Šiauliečiui dizaineriui, kraštotyrininkui Viliui Puronui buvo suteiktas garbingas riterio titulas.
Heraldikos požiūriu, riterio titulo suteikimas nekilmingam lietuviui – unikalus atvejis šiuolaikinėje Lietuvoje. Tai legalus dar XV amžiuje Jotvingių kryžiaus riterių ordino statute įteisintas juridinis aktas.
V. Purono visuomeninė ir kūrybinė veikla gerai žinoma ne tik tarp šiauliečių. Jis yra dailininkų ir dizainerių – dviejų Lietuvos kūrybinių sąjungų narys.
Be abejo, viena iš priežasčių suteikti riterio titulą garsiam dizaineriui buvo ir jo indėlis kasdienėje Ordino veikloje: himno sukūrimas, Ordino istorijos įprasminimas rekordinio svorio „Geležinėje knygoje“, saugomoje Kražiuose, puošniojo „Karavyko“ statyba Kryžių kalne bei iniciatyvi visuomeninė veikla.

Senasis riterių Ordinas šiandien jungia apie trisdešimt narių
Jotvingių kryžiaus riterių ordinas 1487 m. buvo įkurtas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nežiūrint istorijos audrų, jis tebegyvuoja ir šiandien. Formaliai – tai pati seniausioji Lietuvos organizacija, per 527 metus net kelių svetimų „tėvynių“ piktai drausta, dar pikčiau naikinta.
Tačiau ištrinti iš istorijos šios organizacijos vis dėlto piktadariams nepavyko.
Atgimstantis senasis riterių Ordinas šiandien jungia apie trisdešimt narių. Ordino kandidatai tai– šiuolaikiniai žmonės, pasižymintys riteriškumu, t. y. savęs išsižadėjimu, pasišventimu pareigai, idealistai. Kandidatas negali būti savanaudis ar garbėtroška, privalo turėti nesuteptą opiniją, taip pat – būti savo darbais žinomas tautai. Dėl šių reikalavimų ir priežasčių nemažai ordiniečių yra tarptautinių apdovanojimų laureatai, žinomi Lietuvos žmonės – profesoriai, mokslų daktarai, dvasiškiai, rašytojai, dailininkai.

Ordino nariai – Lietuvos intelektinis žiedas
Šiuo metu Šiauliuose yra tik 6 žmonės, kurie priklauso Jotvingių kryžiaus riterių ordinui. Trys iš jų - „mėlyno“ kraujo, kiti trys - nekilmingieji. V. Puronas – nekilmingasis ordino narys, kuriam buvo suteiktas riterio titulas.
Su dizainerio vardu siejama Šiaulių miesto įvaizdžio raida XX amžiuje – pirmasis Rytų Europos pėsčiųjų bulvaras, tūrinės reklamos kompleksas, miesto fasadų spalvinis dekoras. Iki 2014 metų net aštuoni dizainerio kūriniai buvo užregistruoti Lietuvos Gineso rekordų knygoje.
Riterio ordinas šiauliečiui iki gyvos galvos suteikė privilegiją tituluotis riteriu bei naudotis Ordino Vyčio herbu „raudona Rože auksiniame lauke“ be teisės paveldėti palikuonims.
„Mes, ordiniečiai, esame patikrinti gyvenimo, inteligentiški, aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujantys žmonės. Mylime savo šalį ir nesavanaudiškai dirbame jos labui, galiu pasakyti, kad esame tas intelektinis žiedas, kuris palaiko Lietuvos gyvastį“, - teigė riterio ordiną gavęs V. Puronas.

V. Purono ir L. Stuokos-Gucevičiaus biografinės sąsajos
Riterio titulo suteikimas nekilmingam lietuviui V. Puronui yra glaudžiai ir biografiškai susijęs su XVIII a. bajorystės suteikimu nekilmingam architektui L. Stuokai-Gucevičiui (1753–1798), turėjusiam tas pačias giminystės šaknis, kaip ir dizaineris.
Abu vyrai – giminaičiai kupiškėnai per moteriškąją liniją, nors juodu skiria bene du šimtmečiai. Pasirodo, kad XVII a. architekto motina Kotryna ir XX a. dizainerio močiutė Emilija (1897–1956) abi buvo Žekonytės ir kilusios iš tos pačios šeimos ir net iš tos pačios medinės trobos Migonių kaime, prie Kupiškio, nuverstos apie 1929 metus.
Tiek L. Stuoka-Gucevičius, tiek V. Puronas kūdikystes ir vaikystes praleido Kupiškyje, abu mokėsi Panevėžyje: XVII a. architektas baigė Panevėžio pijarų mokyklą (1773), o šių dienų dizaineris – Panevėžio mokyklą-internatą (1964).
Negana to, abu talentingi visuomenės veikėjai mokslus krimto Vilniuje: L. Stuoka-Gucevičius –Vilniaus universitete (1773–1775), V. Puronas – Vilniaus valstybiniame dailės institute (1968–1971).
Taip pat V. Purono kupiškėnų protėvių biografijose būta ir kitų sąšaukų.
Pelikso Bugailiškio, Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjo, žmona buvo riterio ordiną gavusio V. Purono močiutės sesuo Ona Žekonytė-Bugailiškienė (1890–1915). Negana to, P. Bugailiškis pokaryje nuo stalininės Temidės slapstėsi dizainerio dėdės vilniečio Vytauto Purono bute.
Taip pat įdomu ir tai, kad V. Purono senelio Povilo Purono pavardė neatsitiktinai pateko į Juozo Baltušio dramą „Gieda gaideliai“: būtent Puponių kaime rašytojo šeima, sudegus gryčiai, kurį laiką glaudėsi pas kaimynus Puronus...

„Mes, ordiniečiai, esame patikrinti gyvenimo, inteligentiški, aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujantys žmonės. Mylime savo šalį ir nesavanaudiškai dirbame jos labui, galiu pasakyti, kad mes tas intelektinis žiedas, kuris palaiko Lietuvos gyvastį“, - teigė riterio ordiną gavęs V. Puronas. 2
Artūro STAPONKAUS nuotr.