Folkloro klubo „Patrimpas” vadovas Albertas Martinaitis sako, kad anksčiau ožys tvarte buvo veterinaras, nes jo smarvė apsaugodavo arklius nuo visų ligų. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

 

 

Aušra LAURINKIENĖ

Šiauliečiai prisiminė senąsias tradicijas – trankiai atšventė Ožio dieną. Pakvietė žiemą, kad išvarytų per Užgavėnes.

Jeigu lietuviai kaime puoselėtų senąsias tradicijas, tai šiandien ožkų ir ožių ragus puoštų karūnos bei kaspinai. Tai – viena iš paskutinės rudens šventės – Ožio dienos – apeigų.

 

Pasak lietuvių tradicijų žinovų, Ožio diena buvo itin svarbi piemenims, nes prisnigus jiems prasidėdavo savotiškos atostogos. Šią dieną net kiaušinienės kepimas ant laužo tapdavo apeigų dalimi. Ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, tai ir snigti neskuba. Štai jau lapkričio vidurys, o snaigių danguje vis dar nematyti...

 

 

„Senovės lietuviai, dar stabmeldžiais būdami, pavasarį bandos išginimą ir ganymo sezono užbaigą pažymėdavo įvairiausiomis apeigomis. Rudenį parginę gyvulius į tvartus, aukoję ožį - taip dėkoję dievams už sveikų, riebių gyvulių auginimą, gerą derlių, sukauptas atsargas, prašydavo pašarų skalsos, geros žiemos ir panašiai, - „Šiaulių naujienoms” pasakojo Klaipėdos etnokultūros centro vyr. specialistė koordinatorė Irena Armonienė. - Lietuviams apsikrikštijus, šių papročių nuotrupos vis dėlto liko”. 

 

Anot etnologės, apie lapkričio vidurį gyvavusiuose lietuvių papročiuose atspindi šiltojo ir šaltojo pusmečių priešprieša: „Lapkričio 11-ąją, Šventojo Martyno dieną, įprasta laikyti ganiavos pabaigtuvių diena. Šią dieną atsiskaitoma su samdiniais, kerdžiumi, kaimo malūnininku, kalviu, po Martyno jau ir laukai nebejudinami, žėmė paliekama poilsiui, žiemoti, atliekamos žiemos šauktuvių apeigos, kuriose vėl sutinkame ožį. Žiemos šauktuves atlikdavo piemenys. Savotiškas būrimas ir apeigos buvo atliekamos dar praėjusio amžiaus pradžioje, o baltas ožys čia tapdavo tarpininku tarp dieviškojo pasaulio ir žemiškojo, jis gali priartinti žiemą ir savo elgesiu išduoti apie ateitį”. 

 

 

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė pridūrė, kad paskutinė rudens šventė senovėje kartais švęsta ir lapkričio 10-ąją, kitur – 12-ąją. Ožio diena, anot etnologės, - įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams: „Tada atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūnininku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai laukdavo sniego - ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos: surengdavo Balto ožio „aukojimą” arba Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje jie išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią beržą; apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ne raguotą ožį; ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskui šokdavo „Oželį”, „Ožkelę”, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius”. 

 

Šiose piemenėlių išdaigose, vaidybiniuose žaidimuose  slypi baltiška tautos praeitis. D. Martinaitienės teigimu, piemenėliai tą dieną erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėmis, kaduginėmis lazdomis, dainuodavo linksmas talalines: „Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oracijas, prakalbas. Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, jam uždėdavo žalią miško pataisų karūną. Žemaitijoje kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, vadinasi žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; atvirkščiai, jei ir prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta”. 

 

 

Dabar šios dienos tiesiogiai, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėjos manymu, niekas nemini. Nebent atsisveikinimui su rudeniu organizuojami kokie nors renginiai. Vienas iš jų - užvakar Šiaulių kultūros centre vykusi folklorinių šokių vakaronė, skirta Ožio dienai - paskutinei rudens šventei - trankiam, triukšmingam atsisveikinimui su rudeniu. Pasišokti čia sugužėjo daugiau nei du šimtai žmonių, daugiausia jaunimo, iš Šiaulių, Raudėnų (Šiaulių rajonas), Šilalės, Smilgių (Panevėžio rajonas). 

 

Etnologei paantrino ir Klaipėdos etnokultūros centro vyr. specialistė koordinatorė I. Armonienė: „Šiandien Ožio diena, galbūt organizuotai švenčiama kultūros centrų, folkloro ansamblių iniciatyva, kasdieniniame žmogaus gyvenime šios dienos papročių nebeatrastume. O apie ožį tebeskamba liaudies dainos, išlikę ratelių, šokių, žaidimų, orų spėjimų ir panašiai. Ožio personažą sutinkame ir Užgavėnių apeigose”. 

 

Kodėl pavasarį ir vėl prisimename ožį? D. Martinaitienė „Šiaulių naujienoms” sakė, kad kalėdautojų arba Užgavėnių persirengėlių naudojama ožio kaukė, nes ožiui priskiriama didelio vaisingumo galia (artėjant pavasariui jis turėjo paveikti žemės derlingumą): „Ožys senovėje būdavo aukojamas javų dievams ir dvasioms. Ožys aukojamas požemio dievui Velinui tada, kada dar  nepasirodęs stiebas, o tik leidžiamos šaknys po velėna”.  

 

Folkloro klubo „Patrimpas” vadovas Albertas Martinaitis mums „nupiešė” ir kitą ožio „paveikslą”. Jis sako, kad anksčiau ožys tvarte buvo veterinaras, nes jo smarvė apsaugodavo arklius nuo visų ligų: „Ne tik ožys, bet ir kiti gyvuliai žiemą tapdavo liaudiško teatro personažais. Šiuolaikiniame pasaulyje cikle nuo vėlyvo rudens, kai minima Ožio diena, iki pat Užgavėnių vaidmenį turi gyvulių kaukės. Kalbant apie ožį, tai rudenį jis pakviečia žiemą, tačiau visą šaltąjį sezoną kažkur slepiasi ir dūkti išeina tik per žiemos išvarymo šventę”. 

 

Liaudies instrumentų, Užgavėnių kaukių ir meninės kalvystės meistro teigimu, tai, kad baltas beržas ir balta ožka senovėje simbolizavo sniegą, negali būti suabsoliutinama: „Nenorėčiau teigti, kad tie simboliai kažką reiškė, bet jeigu koks tyrinėtojas ar etnologas, atlikęs tyrimą visoje Lietuvoje, taip sako, valio - tikėkime, kad taip ir buvo”. 

Šiaulių kultūros centre vyko folklorinių šokių vakaronė, skirta Ožio dienai, - paskutinei rudens šventei - trankiam, triukšmingam atsisveikinimui su rudeniu.