Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos modelis keičiasi. Sėkmingai veikiančios organizacijos siekia ilgalaikių partnerysčių su verslu ir ieško būdų mainais pasiūlyti savo paslaugas. Tokiu būdu jos gerina savo reputaciją, didina konkurencingumą, kuria teigiamą įvaizdį.

Diana JANUŠAITĖ

Lietuviams trūksta verslumo įgūdžių
Šiaulių jaunimo organizacijos asociacijos „Apskritasis stalas“ pirmininko Vilmanto Mockaus teigimu, pasaulyje NVO ir verslas yra lygiagrečios sferos. Pavyzdžiui, Norvegijos naftos pramonėje dirba 34 tūkstančiai žmonių, tuo tarpu nevyriausybinėse organizacijose - 115 tūkstančių žmonių. Iš jų 85 tūkstančiai nuolat dirba ir gauna pajamas.
„Praktika Lietuvoje ir Europoje labai skiriasi, nes mūsų nevyriausybinės organizacijos mėgsta gyventi iš valstybės biudžeto lėšų. Lietuviai nėra tokie išradingi ir verslūs. Bet turbūt tai natūralu, nes mūsų valstybė dar pakankamai jauna“, - pastebi V. Mockus.
Lietuvoje bendroms verslo ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystės iniciatyvoms skiriamas finansavimas. Tačiau mūsų šalyje verslo ir NVO partnerystė stringa, nes neretai šie sektoriai siekia skirtingų tikslų. Į verslą vis dar žiūrima kaip į NVO rėmėją.
Praėjusiais metais Šiauliuose jaunimo iniciatyvoms skirta 20 tūkstančių litų. Tačiau šios lėšos išnaudotos neefektyviai ir skirtos projektams, neturintiems išliekamosios vertės.
„Biudžeto lėšos skiriamos tik mokymams ir renginių organizavimo išlaidų padengimui. Už juos mes negalime susimokėti, pavyzdžiui, už patalpų nuomą. Tad jei organizacijos neturi net vietos, kur paprasčiausiai susitikti ir savo veiklą vystyti, tai apie kokį organizacijų stabilumą mes galime kalbėti. Manau, jog būtent ilgalaikė partnerystė su verslo įmonėmis, o ne atskirų projektų finansavimas yra kelias į NVO finansinio stabilumo užtikrinimą ir didesnę pridėtinę vertę visuomenei. Mums nereikia išradinėti dviračio, tiesiog reikia mokytis iš šioje srityje daugiau pasiekusių žmonių. Tačiau lietuviai mėgsta įsivaizduoti, kad jų mentalitetas netinka užsieniečių, todėl bando dviratį išrasti iš naujo“, - kalba V. Mockus

Savanorystė verslininkų nežavi
Asociacijos pirmininko teigimu, Lietuvoje savanorystės kultas nyksta. Jaunuoliai vis dažniau už savo darbą tikisi gauti atlygį. Situacijos negerina ir pačių vadovų neadekvatus elgesys su jaunuoliais, už darbą neprašančiais atlygio. Jie savanoriams skiria per daug užduočių ir tikisi, kad jos bus puikiai įvykdytos. Nors taip neturėtų būti. Savanoris gali atlikti tiek darbų, kiek nori, nes jis nėra niekam įsipareigojęs.
V. Mockus sako, kad didelės reikšmės organizacijų veiklai turi ir pats NVO narių požiūris į savo užsiėmimus: „Savanoriaujant reikėtų galvoti ne apie tai, ką iš to gausi, bet ką pats duosi. Ką nors pasieksi, tik jei pats įdėsi pakankamai jėgų ir pastangų. Jei nariai aktyviai veiks, susiras daug naudingų pažinčių, atras naujų idėjų ir pradės jas palankiau generuoti, be to taip sukurs pridėtinę vertę pačiai organizacijai.“
Pagrindinis organizacijų tikslas bent jau turėtų būti - padaryti visuomenei kažką gero, tačiau Šiauliuose esančioms jaunimo organizacijoms ne visada pavyksta tai įgyvendinti. Pagrindinė priežastis – vieningos vizijos nebuvimas.
Šiauliuose organizacijų, išsiskiriančių aiškia kryptimi, nėra daug. Iš jų išlikti įdomiems sunkiausia politinėms, nes tokios organizacijos neturi kažko, kas jas vienytų. Nariai organizuoja renginius, akcijas, agituoja už tam tikrą politiką, t. y. atlieka skirtingus veiksmus, ne visada orientuotus į vieną ir tą patį tikslą. Bendros vizijos nebuvimas labai apsunkina tokių organizacijų veiklą.
Todėl organizacijos, siekiančios bendradarbiauti su verslo įmonėmis, turėtų pradėti keistis bei galvoti, kaip sukurti pridėtinę vertę visuomenei.
„Verslininkų nežavi vien savanoriškas darbas. Jeigu visuomenės akyse organizacijos atrodys silpnos, niekas nenorės į jas investuoti. Joms reikia pradėti dirbti kokybiškiau, kurti produktus ir paslaugas, kurios galėtų būti įdomios verslui ar bent jau išmokti savo veiklą labiau viešinti. Jeigu jos bus žinomos ir matomos, visuomenė manys, kad vieną ar kitą darbą geriau už tam tikrą organizaciją daugiu niekas nepadarys, tuomet atsiras daugiau šansų organizacijoms pritraukti lėšų iš verslo įmonių“, - svarsto V. Mockus.

NVO nežino, ką verslui pasiūlyti
Organizacijos pirmininkas mano, kad vienintelis būdas organizacijoms ir toliau išlikti įdomioms yra bendradarbiavimas su verslo įmonėmis. NVO turėtų nustoti vaikytis lėšų, kuris realiai neegzistuoja ir pradėti ieškoti pinigų ten, kur jų yra. Tokiu būdų organizacijos bus įpareigotos veikti lygiai taip pat, kaip ir bet kuri kita įmonė.
„Verslo įmonės nori bendradarbiauti su NVO, tik bėda ta, kad pačios organizacijos neturi ką joms pasiūlyti. Todėl kol pačios organizacijos neišmoks už save pakovoti ir nesusikurs stipraus įvaizdžio, tol jos verslui nebus įdomios“, - išskiria V. Mockus.
Anot jo, organizacijos sustiprėtų, jei turėtų aiškią poziciją ir už ją kovotų. Reikia nustoti kurti projektus vien dėl to, kad gautum lėšų. Pirmiausia reikia galvoti, kokiam tikslui jie skirti ir kaip bus paskirstyti, ir tik po to prašyti finansavimo. Taip pat turėtų atsirasti naujų struktūrų, kurios padėtų tai įgyvendinti. Pavyzdžiui, šiuo metu Šiauliuose yra tik vienas jaunimo reikalų koordinatorius, atsakingas už 20 tūkstančių jaunuolių veiklą ir dirbantis tik pusę etato. Tuo tarpu Nidoje yra paskirtas vienas asmuo, dirbantis visu etatu ir konsultuojantis 300 jaunų žmonių. Toks pavyzdys puikiai iliustruoja, kad Šiaulių miesto savivaldybė nesiekia atstovauti jaunuolių interesams.
„Žmonių lojalumas valstybei yra lygiagretus valstybės lojalumui žmonėms. Reikėtų pradėti gerbti visus žmones - tiek jauną, tiek seną, tiek dirbantį, tiek nedirbantį, tik tuomet atsiras kitoks požiūris vieniems į kitus. Dabar mūsų šalis pastatyta ant nepagarbos. Valstybės tarnautojai negerbia verslininkų, darbdavys - darbuotojo, darbininkas - savo vaikų, vaikai, negavę dėmesio, rodo nepagarbą mokytojui. Mokytojas lygiagrečiai atšauna tuo pačiu. Ne veltui esame niurzgų tauta. Viskas prasideda nuo elementarios pagarbos. O mūsų politikams jos tikrai trūksta“, - pabrėžia V. Mockus.