Zita KATKIENĖ

Nuošalioje Vikšrų gatvėje, senojo Kalniuko rajono pakraštyje, Aleksandras Šambaris gyvena ramų, kaimą primenantį gyvenimą. Ir daržas, ir šuo net ne vienas namus saugo. Atrodo, kad saugoma ir šeimininko ramybė, kurios Aleksandrui Šambariui reikia ypač. Šeštus metus gyvendamas su persodinta širdimi šiaulietis džiaugiasi, kad jokių sveikatos problemų dėl širdies neteko pajusti. „Dirba kaip laikrodis”, - džiaugiasi žmogus. Tik finansinių problemų jau nebepajėgia išspręsti. Bet  miesto valdžiai vienintelio mieste žmogaus, gyvenančio su persodinta širdimi, bėdos nerūpi.

Pamena, net ir vėsiose patalpose jausdavosi blogai - vos padirba, pamena, išmuša prakaitas, aptemsta akyse, jaučia silpnumą. 48-erių metų vyrui buvo sunku patikėti, kad šios problemos - dėl širdies, Deja, medicininiai tyrimai parodė, jog jauno dar žmogaus širdis išsiplėtusi ir nusilpusi.

Pirmą  kartą patekęs į Šiaulių ligoninę buvo gydomas II kardiologijos skyriuje. Anuometinis skyriaus vedėjas Alfonsas Andrulis suprato, kad pacientui jis jau niekuo nepadės. Gali padėti tik širdies persodinimas. Pats medikas pasirūpino reanimobiliu, kuriuo pacientas ir buvo nuvežtas į Vilniaus Santariškių klinikas.

Du mėnesiai, kuriuos teko praleisti klinikose, ir buvę sunkiausi mėnesiai. Aleksandrui teko gyventi su... lagaminėliu, kuriame nešiojosi specialią  pompą - širdies stimuliatorių. Daugybė laidų, jungiančių nešiojamą „širdį” su žmogaus organizmu, ir vargino, ir baugino. Kardiologai neslėpė - šis lagaminas - tik trumpam. Būtina širdies transplantacija, tačiau tam reikalinga donoro širdis. Deja, ji neatsiranda. Kardiologas pacientui sakė, jog nebegali didinti vaistų dozės, jog gali tekti operuoti ir sodinti dirbtinę širdį.

Pamena Aleksandras Šambaris ir tą dieną, kai jis... neteko sąmonės. „Atsijungiau netikėtai”, - prisimena įvykius prieš šešerius metus. Sąmonės netekęs žmogus net neįtarė, kad kažkuriame mieste, kažkurioje ligoninėje tuo pat metu smegenų mirtis nustatyta 50-ies metų žmogui. Iki šiol Aleksandras nėra tikras - vyras tai buvo ar moteris. Tačiau ne tai ir svarbiausia. Šiandien A. Šambaris labiausiai už viską norėtų padėkoti šio žmogaus artimiesiems, patikėjusiems medikais ir dovanojusiems mirusiojo artimo žmogaus organus donorystei.

Šiandien ir pats Aleksandras Šambaris yra organų donoras. „Užpildžiau organų donoro kortelę, nes man labai svarbu, kad tada, kai žmogus gali padėti kitam, jis ir turi padėti”, - kalba žmogus ir čia pat abejoja: kažin, ar jo organai dar tiktų donorystei, nes labai daug vaistų gerta. Bet yra sveikos akys, yra oda, kurios prireikia nelaimės ir ligų varginamiems žmonėms. 

Tik nubudęs po netikėto nualpimo Aleksandras Šambaris sužinojo, kad jam... persodinta širdis. „Buvau taip pat prijungtas prie daugybės laidelių, tačiau jaučiausi geriau”, - pamena pirmąją gyvenimo dieną, kai jo širdyje plakė svetimo ir nepažįstamo žmogaus širdis. A. Šambaris jautėsi tarsi antrą kartą gimęs ir pats negalėjo patikėti tokiu sutapimu - donoro širdis atsirado būtent tada, kai jis jau buvo beatsisveikinąs su šiuo pasauliu.

„Vakare gavau širdį, o pats apie tai nieko nežinojau”, - pamena neįtikėtiną savo gyvenimo įvykį šiaulietis.

Po keletos dienų iš Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus perkeltas į sveikstančiųjų palatą. Čia buvo gydomi du vyrai, kuriems kiek anksčiau persodintos širdys. Toks atvejis, kai per maždaug vieną savaitę trim žmonėms persodinta širdis, buvo didelis įvykis klinikose. Apie šį sutapimą rašė laikraščiai, rodė televizija. Tik patiems žmonėms, pamena Aleksandras, norėjosi džiaugtis tik dovanotu gyvenimu. Bet koks jaudinimasis galėjo būti pavojingas.

Širdis plakė normaliai. Grįžęs namo po operacijos taip didelių sveikatos problemų dėl širdies neturėjo. Tik keletą kartų pradžioje po persodinimo išgyveno atmetimo reakciją, tačiau skubi medikų pagalba ir medikamentai normalizavo sveikatos sutrikimą.

Šešerius metus Aleksandro krūtinėje plaka kito žmogaus širdis. Žmogus sako, jog tai - tikras stebuklas, juolab, kad iki šiol dėl širdies jaučiasi puikiai. Ją primena tik tai, kad kasdien reikia gerti vaistus dėl galimo svetimkūnio atmetimo. Aleksandras kasdien geria brangius, tačiau valstybės kompensuojamus vaistus, tad problemų ir neiškyla. „Mano pulsas - 69-70, tad ir širdis dirba kaip laikrodis”, - džiaugiasi šiaulietis.

Tačiau sveikatos problemų 56-erių metų vyrui išvengti nepavyksta. Aleksandrą vargina šienligė, tad nuolat reikia vartoti lašus bei tepalą nosiai. Šiems vaistams kiekvieną mėnesį reikia skirti 20 litų, tačiau jie nekompensuojami.

Ypač  išlaidų vaistams padaugėjo, kai buvo diagnozuota podagra, dėl kurios teko kentėti didžiulį skausmą pėdoje. Aleksandras ne tik vaistus gėrė, bet ir griežtos dietos laikėsi. „Praėjusį mėnesį svoris iki 63 kilogramų nukrito”, - džiaugiasi žmogus, iki tol sverdavęs apie 74 kilogramus. Vienuolikos kilogramų netekęs atsikratė ir podagros. Dabar vėl norisi ir sviesto, ir lašinių, tad žino - vėl gali grįžti ir svoris, ir skausminga liga.

Tačiau šiandien, netekus svorio, - dvigubai geriau. Ypač kai tenka tokius karščius išgyventi, kurie alina kiekvieną žmogų. O ką jau kalbėti apie tą, kuriam tenka gyventi su persodinta širdimi.  „Širdžiai geriau, kai neprakaituoju, nedūstu”, - kalba žmogus. Juolab, kad dėl širdies gydytojai prisakė ir kuo daugiau judėti. Tad ir stengiasi Aleksandras nesėdėti vienoje vietoje - imasi visų darbų. Ir veją kieme nupjauna, ir darže, ir namuose darbo randa. 

Gyventi pusamžiui vyriui tenka ne tik su svetima širdimi. Tenka gyventi ir iš neįgalumo pašalpos, nes fizinio darbo jau nepajėgtų dirbti. Staliaus amato išmokęs vyras jokio kito darbo gyvenime ir nedirbo. Tik staliaus. „Armijoje dar buvau virėju”, - prisimena Aleksandras, bet žino, kad ir šio darbo nepadirbtų - sveikata nebe ta, kaip buvo jaunystėje, virtuvės karščio neperneštų.

Blogiausia tai, kad ir namie fiziniam darbui tenka samdyti žmogų. Štai ir dabar buvo vedamas vandentiekis, kanalizacija. Tiems kaimynams, kurie patys pajėgė kai kuriuos darbus atlikti, mažiau reikėjo ir mokėti. „Man tie darbai kainavo beveik penkis tūkstančius litų”, - sako Aleksandras. Tačiau blogiausia tai, kad didžiąją tų pinigų dalį teko skolintis ir dabar reikės labai spaustis, kol  skolą grąžins.

Pagalbos, deja, jokios nesulaukia. Nors Šiauliuose persodinta širdimi gyvena tik vienintelis žmogus - Aleksandras Šambaris, tačiau paramos nesulaukia. Kreipėsi A. Šambaris ir į Socialinės paramos skyrių, bet tik du kartus gavo vienkartinę pašalpą - vėl ją „atėmė”. „Nei pajamos, nei gyvenimo galimybės nepasikeitė, todėl nesuprantu, kodėl pašalpos mokėjimas nutrauktas”, - stebisi sunkios negalios varginamas žmogus.

Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėja Vida Rimšienė sako, jog dėl kiekvienos paramos, kokią žmogus nori gauti, jis pats turi kreiptis į Socialinės paramos skyrių. Pačių malkų skyrius jau seniai neskiria, tačiau yra galimybė skirti išmoką kietajam kurui įsigyti. Tam paramos prašytojas turi kreiptis į Socialinės paramos skyrių ir užpildyti prašymą. Tada bus atliekama labai griežta inventorizacija, skaičiuojamos šeimos pajamos ir nusprendžiama, ar žmogui gali būti skiriama ši parama.

Vienkartinės pašalpos, kurios, pasak Socialinių išmokų poskyrio vedėjos Vidos Rimšienės, buvo du kartus išmokėtos A. Šambariui, nebemokamos nuo 2006 metų, kai paskutinį kartą jam išmoka ir skirta. „Biudžete nenumatytos lėšos šioms išmokoms”, - paaiškina vedėja. Miestas išgali remti tik  asmenis, kurie kreipiasi dėl išmokos dokumentų keitimui. Bet ir ši išmoka, anot V. Rimšienės, skiriama tik išimtinais atvejais. 

Tai, kad tenka gyventi su kito žmogaus širdimi, Aleksandrui  neatrodo, jog dėl to būtų pasikeitęs jo charakteris ar pomėgiai. Pasikeitė, pasak žmogaus, tik jo fizinės galimybės, nes nei dirbti nebegali taip, kaip anksčiau, nei gyventi. Šiandien svarbu, kad užtektų pinigų išgyventi, kad pavyktų sugrąžinti skolas.

Istorijų  apie tai, kad keičiasi žmogaus charakteris ar net pomėgiai po širdies transplantacijos, tenka girdėti daugeliui. Tačiau pats A. Šambaris to patvirtinti negalįs. Su tais dviem likimo draugais, su kuriais teko gulėti ligoninėje, nebendrauja. Anksčiau susitikdavo su likimo draugu, kuris gyvena Kurtuvėnuose, tačiau ir šie santykiai yra nutrūkę, tad ir nežino apie jų pojūčius.

Apie žmonių, kuriems buvo transplantuota širdis, pojūčius gausu straipsnių  užsienio spaudoje. Tie, kam tenka gyventi su svetimais organais, domisi šiomis istorijomis. Plačiausiai nuskambėjo amerikietės Silvijos Kler istorija. Jai buvo persodinta širdis ir plaučiai. Apie savo išgyvenimus po transplantacijos moteris parašė knygą. Buvusi šokėja teigė, kad po operacijos netikėtai pajuto potraukį alui ir vištienos kepsneliams, nors anksčiau jų niekuomet nemėgo. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad vaikinas, kurio širdis jai buvo persodinta, žūdamas šių produktų turėjo kišenėje. Kitas pagyvenęs kaukazietis, persodinus jam jauno afrikiečio širdį, pamėgo klasikinę muziką. Vyras sužinojo, kad jo donoras buvo muzikantas ir žuvo avarijoje, prie krūtinės spausdamas smuiką.

Nuskambėjo ir Neapolio gyventoja Silvana, padavusi į teismą chirurgą, persodinusį jai širdį. Operacija buvo sėkminga, tačiau moteris tvirtino, kad po transplantacijos ji labai pasikeitė. Buvusi linksma Silvana tapo liūdna, ją ėmė kamuoti depresijos priepuoliai. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad jai buvo persodinta širdis vyro, kuris nusižudė dėl nelaimingos meilės.

„Aš norėčiau sužinoti, kieno širdis plaka mano krūtinėje, tačiau tiksliai žinau tik tai, jog žmogui buvo 50 metų. Kažkas sakė, jog tai - moteris, tačiau niekas to nepatvirtino ir to nežinau”, - kalba Aleksandras, nejaučiantis jokio palikimo, kurį galėjo gauti su širdimi. Esąs toks pat, koks ir buvo, tik jėgos jau ne tos.